Connect with us

Vilniečiams redakcija

Judėjimo negalią turinti Laura nežada tylėti: mano istorija – pamoka darbdaviams

Avatar

Paskelbta

„Laura, žurnalistus maitina kojos. Toks yra priežodis. Tad jei tu neturėtum negalios – tikiu, kad visus “apspjautum” būtum visur pirma“ – tokio komentaro iš praktikos vadovės susilaukė žurnalistikos studentė Laura Blaževičiūtė, po to, kai jos praktika buvo įvertinta 9, nes pasak vadovės – Virginijos Šimkūnienės jos judėjimo trūkumas ribojo jos galimybes. Mergina su tuo nesutinka ir teigia, kad šiais laikais, kai yra tiek galimybių – žurnalistus maitina tikrai ne kojos. 

Kaune gimusi Laura Blaževičiūtė jau dvejus metus studijuoja žurnalistikos specialybę Vilniaus universitete. Po pirmojo kurso ji turėjo atlikti pirmąją profesinę praktiką, regioninėje spaudoje. Parašiusi į Kaišiadorių rajono laikraščio „Atspindžiai“ redakciją greitai sulaukė atsakymo ir vasaros pradžioje pradėjo dirbti:

„Praktiką reikėjo atlikti regioninėje spaudoje, Vilniuje buvo negalima, tad teko išvažiuoti kažkur kitur. Aš norėjau į Varėną važiuoti, bet man ten neatrašė. Todėl parašiau į „Atspindžius“, nes Kaišiadorys arčiau. Man labai greitai atrašė, nebuvo jokios atrankos ir mane iš karto priėmė. Viskas buvo labai gerai, vadovė netgi pasiūlydavo mane nuvežti, kur reikia. Santykiai buvo draugiški iki tol kol sulaukiau praktikos vertinimo.“

Gimtadienio proga – „staigmena“

Praktika baigėsi ir Laura gražiai išsiskyrė su redakcija. Beliko sulaukti praktikos įvertinimo. Ir štai rugpjūtis. Graži vasaros diena ir 20-asis Lauros gimtadienis! Deja, gimtadienio proga Laura gavo nemalonią „staigmeną“ – laišką nuo praktikos vadovės, kuriame praktikos vertinimo ataskaita. Keletas devintukų, keletas dešimtukų, galutinis pažymys – 9. Mergina apsidžiaugė, tačiau neilgam – kol neperskaitė vertinimo komentaro: „9. Iki 10 pritrūko, nes didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas.“ 

Švelniai tariant, Laura liko šokiruota. Šia istorija ji pasidalino savo facebook tinklaraštyje „Samurai Hamster“. Visą gyvenimą su stuburo išvarža kovojanti mergina rašė, kad negalia jei netrukdo būti aktyviai ir veikti, ir ji net nežada sustoti:

Asmeninio archyvo nuotr.

„Visą gyvenimą laužiau visuomenės įsitikinimus, koks turi būti neįgalus žmogus. Pradėjau būdama trejų, kai atsistojau ir nuėjau, nors prognozės to niekada nežadėjo. Koncertavau Krokuvoje, Berlyne, Rygoje, grojau muzikos sostinėje – Vienoje. Dėl koncertų važiavau į Londoną, Varšuvą ir Rygą, pastarojoje aplenkiau kelis tūkstančius žmonių ir stovėjau pirmoje eilėje aštuonias valandas. Apskritai, nebuvo koncerto, kuriame turėčiau stovimą bilietą ir nestovėčiau pirmoje eilėje. Buvau Paryžiuje. Duokit man ramentus, aš maratoną nubėgsiu. Aš studijuoju žurnalistiką. Vieną iš tų specialybių, į kurių aprašymus praktiškai galima įrašyti nuolatinį bėgimą ir darbą naktimis.

Ar galėjau atsisėsti į vežimėlį ir nieko nedaryti? Žinoma. Man išniro kairysis klubas, ateityje reiks keisti sąnarį. Dabar jau tikrai galiu sėstis į ratukus…bet nenoriu. Galėjau rinktis sėslią specialybę, kad ir tą patį vertimą…bet nenorėjau. Noriu stotis. Eiti. Daryti. Ir patikėkit manim, šiais laikais, kai egzistuoja automobiliai, patogus viešasis transportas ir pavėžėjai kaip Uber, beveik viskas įmanoma net ir „klipatai“.“

Praktikos vadovė savo žodžių nesigaili

Ši istorija susilaukė didelio susidomėjimo, žmonės komentavo po įrašu ir išreiškė pasipiktinimą dėl tokios neteisybės. Po įrašu komentuoti suskubo ir pati laikraščio „Atspindžiai“ vadovė:

„Apgailestauju, bet tokia tiesa. Laura, žurnalistus maitina kojos. Toks yra priežodis. Tad jei tu neturėtum negalios – tikiu, kad visus “apspjautum” būtum visur pirma. Įsitikinsi, kad ne visada bus kas nuveža ar paveža. Šiaip tavo noras būti sunkios ir kartais negailestingos profesijos atstove mane žavi. Tad pirmyn ir sėkmės,“ – rašė V. Šimkūnienė.

Gavusi el. laišką, Laura dar kurį laiką galvojo parašyti vadovei ir pasikalbėti apie šią situaciją, tačiau sulaukusi tokio jos komentaro nusprendė, kad neverta su ja diskutuoti, visgi į jos komentarą atsakė, teigdama, kad ten kur jos nenuneš kojos – nuveš automobilis ar viešasis transportas, kur nepamaitins kojos – pamaitins smegenys ir noras pasiekti daugiau.

Paklausta, kaip galėtų pakomentuoti tokį vadovės požiūrį, mergina sunkiai rinko žodžius: „Iš tikrųjų aš nežinau kaip tą pakomentuoti. Man atrodo, kad žmogus dar gyvena tais laikais, kai iš tikrųjų reikėjo lakstyti visur, nebuvo interneto ir visų dabartinių galimybių. Man net keista, kaip žmogus „neina“ su dabartinėm technologijom. Man net trūksta žodžių realiai.“

Žiniasklaidai susisiekus su redakcijos vadove V. Šimkūniene, ji teigė, kad atsiprašyti neturi už ką, o jos išsakyti žodžiai – tiesa. Taip pat ji teigė, kad dalis straipsnių, kuriuos turėjo parašyti Laura buvo parašyti niekur nevykstant, o Lauros darbams trūko profesionalumo.

„Taip. Didžiąją dalį straipsnių parašiau būdama namie, net nevažiuodavau į Kaišiadoris. Man teko važiuoti tik į 3 vietas iš 8. Ir viskas buvo gerai. Tik dabar ji teigia, kad straipsniuose trūko tam tikrų dalykų, tačiau tuo metu ji man nieko nesakė,“ – tokiais vadovės žodžiais stebisi Laura.

„Gavo 9-is ir dar čia skundžiasi“

Po to, kai ši istorija išvydo dienos šviesą, skirtinguose portaluose pasirodė straipsniai apie šią praktikos istoriją. Paklausta, kokių žmonių reakcijų sulaukė, mergina pasakoja, jog didžioji žmonių dalis ją palaikė ir buvo jos pusėje, tačiau atsirado ir tokių, kurie nesuprato, kodėl Laura reiškia nepasitenkinimą:

„Neigiamų komentarų buvo portalų komentaruose. Žmonės anonimiškai komentavo. Iš tikrųjų aš jų visų neskaičiau, paskaičiau kelis ir supratau, kad geriau neskaityti. Man pasirodė, kad jie komentuoja net neskaitydami teksto, nesigilindami į jį, nes pagrinde buvo komentarai, kad „gavo 9 ir čia dar skundžiasi“. O man kaip tik pažymys yra labai geras. Atrodo, kad kitiems svarbu tik pakomentuoti.“

Laura sulaukė ne tik žmonių reakcijų, bet ir siūlymų šios istorijos taip nepalikti. Lygių galimybių kontrolieriaus Tarnybos komunikacijos skyriaus atstovė pasiūlė merginai teikti skundą. Šia galimybė Laura pasinaudojo ir šiuo metu laukia tyrimo išvadų: „Taip aš kreipiausi į tarnybą, šiuo metu vyksta tyrimas. Iki naujų metų jau turėtų būti kažkokie rezultatai.“

„Noriu, kad ši istorija būtų ne apie mane, bet apie šią situaciją“

Rašydama įrašą į savo tinklaraštį, mergina nesitikėjo, kad susilauks tiek dėmesio. Tačiau dėl savo poelgio ji nesigaili ir džiaugiasi, kad žmonės kalba apie šią situaciją: „Žinokit nesigailiu. Ir dėmesio realiai sulaukiau ne aš, o situacija. Ir man tas labai patinka. Apie pačią mane nėra daug kalbama, kalbama apie situaciją, kas atsitiko ten ir tas man labai patinka.“ 

Su Laura diskutavome, kad tokios situacijos parodo, kokia iš tikrųjų vis dar yra mūsų visuomenė. Todėl kalbėti apie tokius dalykus tikrai reikia, nes tai keičia žmonių požiūrį. Laura svarstė, kad galbūt toks žmonių požiūris yra likęs nuo senų laikų, kuomet neįgalieji viešoje erdvėje tiesiog „neegzistavo“:

„Aš ir pati galvoju, kad jau 2019 metai ir vis dar vyksta tokie dalykai? Ką? Ir tokį požiūrį aš pastebiu pas vyresnius žmones, iš jaunesnių to nesulaukiu. Gal taip yra todėl, kad jie yra iš senesnių laikų, kai tų neįgaliųjų nebuvo, tiksliau jie nesirodydavo viešai. Dabar jie išėjo į gatves ir žmonės nebesupranta, ką jiems daryti. Padėti, bėgti nuo jų, ar ką daryti?“

Iššūkius visada galima apeiti

Asmeninio archyvo nuotr.

Peržiūrėjus Lauros asmeninį profilį soc. tinkluose galima matyti, kad mergina itin aktyvi – koncertai, renginiai, kelionės su draugais. Atrodo, kad ji nuolat kažką veikia ir judėjimo negalia jos visai nevaržo. Paklausta, kada ji viską suspėja, Laura juokiasi, kad viską daro po paskaitų, dėl renginių iš paskaitų nebėga. Ir ji tiesiog negali nusėdėti vietoje, tiksliau gali, bet nenori, o atsiradus iššūkiams – juos apeina: 

„Aš esu toks žmogus, kuris negali nusėdėti vietoje. Gal ir galėčiau, bet nelabai noriu. Man norisi, tiesiog, atsistoti ir eiti, visur ir daryti visokius dalykus. O dėl iššūkių, tai taip, aš susiduriu su jais. Man yra sunkiau eiti ilgesnius atstumus. Jau kilometras man yra žiauriai daug. Bet tuos iššūkius galima apeiti visą laiką. Pasiimu ramentus ir einu.“

Lietuvoje viešos įstaigos nėra visiškai pritaikytos neįgaliesiems 

Su Laura kalbame, kad gyvename tokiais laikais, kai technologijos gali labai daug. O dabartinės galimybės leidžia neįgaliesiems tai, apie ką prieš 10 metų jie tik galėjo pasvajoti. Tačiau situacija galėtų būti ir geresnė:

„Vilniuje aišku geriau nei tarkime Kaišiadoryse. Bet dar tikrai yra kur tobulėti. Pavyzdžiui, padaro tą nuvažiavimą, bet šalia prideda gėlių. Tai popieriuose kaip ir viskas pritaikyta, bet iš tikrųjų tas pritaikymas neveiksmingas. O tas pritaikymas dėl popierizmo, tai kvailai atrodo. O kai kur išvis nėra užvažiamų. Pavyzdžiui, kokioje kavinukėje – laiptai. Ir tie laiptai dar statūs, tai užvažiuot su vežimu – be šansų. Užsienyje tikrai geriau pritaikyta nei Lietuvoje. Žymiai geriau. Aš gyvenu Užupyje, tai čia labai siauros gatvelės, tai eiti su ramentais – sunku.“

Žmonių požiūris – perdėta pagalba ir gailestis

Labiausiai Laurą erzina žmonės, kurie jos gailisi. Neįgalieji – tokie pat žmonės, tik negalintys kažko padaryti, sako mergina:

„Žvilgsniai manęs neerzina, nes yra žmonių, kurie tiesiog nėra matę šitų dalykų. Kas mane erzina tai gailestis. Aš suprantu, kad žmonėms kartais gaila mūsų, bet jie žiūri į mus lyg į kokius vargšus, o mes juk tokie patys žmonės, tik kažko negalim padaryti. Kas labai erzina, tai pavyzdžiui, kai einu gatve ir prie manęs prieina kokia bobutė ir pradeda man aiškinti, kad man reikia melstis, nes man reikia Dievo pagalbos. Ji išvis nežino nei ar aš meldžiuosi kam, ar ne.“

Gailesčio Laura sulaukė ir šioje istorijoje, kai redakcijos vadovė pakomentavo, jog praktikos pažymys buvo pakeltas iš gailesčio, taip pat ji teigė, kad mergina išvis turėtų dėkoti, jog buvo priimta: „Laura manau, kad nėra tikslo veltis į diskusijas. Aš padariau irgi tavo atžvilgiu viską ką galėjau. Kaip vertini Varėnos laikraštį, kuris tavęs į praktiką nepriėmė? Vietoj ačiū už teisingą įvertinimą ir padėjimą sulaukiu vos ne spjūvio,“ – po įrašu rašė V. Šimkūnienė.

Pasak Lauros, žmonių gailestis reiškiasi ne tik gatvėje, bet ir įvairiuose renginiuose, kurie būna skirti neįgaliesiems: „Ir šiaip, įsivaizduokit būna kažkoks renginys skirtas neįgaliesiems, bet renginį veda tik sveiki žmonės. Ir gali jausti tokią gailesčio aurą. Atrodo lyg renginio tikslas parodyti, kad mūsų reikia gailėti.“

Ateities planuose – žurnalistika

Asmeninio archyvo nuotr.

Laura itin aktyvi mergina, be kasdienių paskaitų Vilniaus universitete, mergina randa laiko ir draugams, sužadėtiniui ir renginiams bei koncertams. O savo kūrybą ir mintis „sudeda“ į tinklaraštį „Samurai Hamster“. Toks pavadinimas sugalvotas ne šiaip sau: ,,Samurai“ – nes Laura nuo mažų dienų moka pakovoti už save ir už kitus, lyg samurajus, o „Hamster“ (angl. žiurkėnas) pravardę jai sugalvojo sužadėtinis, dėl jos mielumo. O jos ateities planuose tikslų netrūksta: 

„Kitiems metams turiu didelių planų su savo tinklaraščiu, bet kol kas nežinau, kaip viskas gausis, tai dar nieko sakyti negaliu. O savo gyvenimą planuoju sieti su žurnalistika, į viešuosius ryšius nelabai noriu, nors mums dėstytojai sako, kad didžioji dalis jūsų eis į viešuosius ryšius, bet aš sakau: Ne, neisiu. Nenoriu. O šiaip, dabar mums reikia rinktis ar televizija, ar radijas, ar spauda. Tai kol kas nežinau. Arba į radiją, arba į spaudą. O svajonių turiu tiek, kad jos kartais man painiojasi viena su kita. Bet žiūrint į tai, kaip man dabar sekasi, manau, kad viskas bus gerai.“

Nesuklysiu Laura pavadindama maištinga siela, ieškančia teisybės: „Taip, ir aš visur visada labai noriu ieškoti teisybės. Na tai prisieškojau. Gal dėl to ir nuėjau į žurnalistiką,“ – juokėsi mergina.

Lauros patarimas žmonėms: nebijokite paklausti, ar reikia pagalbos?

Daugelis žmonių dažnai nežino kaip elgtis sutikus neįgalų žmogų, vieni net neprašyti stengiasi kuo labiau padėti, kiti – išsigąsta, ignoruoja, nežino kaip elgtis. Kaip reikėtų elgtis susidūrus su negalia turinčiu žmogumi, kad jo neįžeistum?

„Visada galima paklausti, ar reikia pagalbos? Juk už paklausimą tikrai niekas į galvą neduos. O jeigu tu prieisi prie žmogaus, pradėsi stumt vežimėlį, gal net ne į tą pusę, kur jam reikia, arba gali jį net užgauti. Mane labai nervina, kai aš lipu į autobusą ir žmonės pamatę, kad man sunkiau įlipti pradeda mane stumti iš užpakalio, tada man nei malonu, nei man tos pagalbos reikia, jie net nepaklausia.“

Tai reikia tiesiog šnekėtis? 

„Taip, komunikacija yra viskas. Ir ji gali išspręsti visas situacijas.“

Gruodžio 3-oji – tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Daugiau nei prieš 30 metų pradėta aktyviai supažindinti visuomenę su neįgaliųjų žmonių problemomis ir kovoti už tai, kad tokiems žmonėms būtų suteiktos vienodos teisės. Tačiau net ir 2019-iais pasitaiko tokių situacijų kaip ši ir lygios teisės yra pamirštamos. Šiais laikais žmonės su negalia gali išreikšti save visose srityse: technologijos, kompiuteriai ir internetas suteikia sąlygas visiems. Tad norint kažko pasiekti nereikia nei kojų, nei rankų, užtenka – noro ir ryžto. 

Sportas

Pakvaišęs dėl sporto: A. Pulsa palėpėje įsirengė beveik visą ekstremalaus bėgimo trasą

Avatar

Paskelbta

Artėja Europos ir Pasaulio ekstremalaus bėgimo čempionatai. Jiems ruošiasi netik profesionalai, tačiau ir tie, kuriems didžiosios varžybos bus tik vienos pirmųjų. Artur Pulsa – vienas iš tokių, kuris treniruojasi praktiškai neišeidamas iš namų – palėpėje įsirengė visą bėgimo-kliūčių trasą.

Metė alkoholį ir rūkalus

Artur prisipažino, kad iki tol,  kol atrado ekstremalų bėgimą, jo gyvenimas nebuvo labai išskirtinis: darbas – namai, darbas –  namai.

Pagrindinis darbas buvo statybose. Vyriškis prisipažino, kad nevengė ir alkoholio, o pusantro pakelio cigarečių per dieną „sueidavo kaip nieko“.

„Penktadieniais ir šeštadieniais visada leisdavau laiką su kompanija prie alaus butelio. Turiu sūnų, o jis buvo tarsi mano paties veidrodis. Pradėjau suvokti, kad dviejų metų vaikas irgi nori eiti į katilinę pažiūrėti, kaip tėtis rūko. Supratau, kad tai tęstis daugiau nebegali. Visiškai atsisakiau nikotino ir alkoholio.“ – atviravo sportininkas.

Pakeitus gyvenimo būdą, Artur iškart pastebėjo, kad jo draugų ir artimųjų ratas taip pat pasikeitė. Ankščiau sportuodavo tik minimaliai (į mėnesį išbėgdavo po kartą ar du), kol galiausiai, vienas iš draugų jį pakvietė į Lietuvoje vykstantį ekstremalaus bėgimo renginį „Alfa Run“. Ir kaip pasakojo sportininkas, „tada viskas ir prasidėjo“.

„Buvo kažkas tokio, kai galėdavau ne tik bėgti, bet ir kokią kliūtį įveikti, taip įveikiant ir patį save bei savo praeities problemas. Kai nuvažiavau į kitas varžybas, ir kai pamačiau kokie ten atletiški sportininkai bėga, nutariau, kad aš taip pat noriu tapti profesionalu.“ – dalinosi pašnekovas.

Artur Pulsa atskleidė, kad įsilieti į šią sporto šaką nebuvo labai sudėtinga, tam, anot jo, be draugų talkino ir socialiniai tinklai.

Namų palėpėje – visa ekstremalaus bėgimo trasa

Artur atskleidė, kad ekstremalusis bėgimas tapo didele jo gyvenimo dalimi. Dėl laiko ir finansų taupymo, antrame namo aukšte sportininkas įsirengė visą treniruočių kompleksą.

„Aišku, sporto salės įrengimui, pirmiausia turėjau gauti žmonos palaiminimą“ – šypsojosi Artur.

„Įvertinau, kokios kliūtys man yra sunkiausios, kur laiko sugaištu daugiausia – pagal tai savo namų palėpėje ir įsirengiau panašius treniruoklius bei kliūtis (įvairios laipiojimo sienelės, įranga kybojimui). Dabar sutaupytą laiką ir pinigus galiu skirti savo šeimai, o ir rezultatai dabar žymiai geresni.“ – džiaugėsi sportininkas.

Pagalba ir parama mėgėjams – OCR Lithuania

Artur prisipažino, jog matydamas, kokiame aukštame lygyje sportuoja Lietuvos ir pasaulio čempionas Renaldas, jis greitai tapo jo paties autoritetu. Sportininkai tarpusavyje netruko susipažinti. Po kurio laiko, Artur iš Renaldo ir Lietuvos ekstremalaus bėgimo asociacijos sužinojo viską, apie tai, ko reikia norint dalyvauti Lietuvos ar tarptautinėse pirmenybėse.

„Žingsnis po žingsnio, pradėjau domėtis čempionatais, kvalifikacijomis. OCR asociacija man pagelbėjo sprendžiant visus organizacinius ir techninius klausimus.“ – pasakojo Artur.

Nuo mėgėjo iki pasaulio čempiono

Sportininkas prisipažino, kad jo svajonė – vieną dieną užlipti ant Europos ar Pasaulio čempionato pakylos.

„Tikiu, kad vieną dieną ši akimirka tikrai ateis. Aišku, dabar, kaip pirmam, ruošiuosi Europos ir Pasaulio čempionatams. Norėčiau savo amžiaus grupėje būti bent jau 20-tuke.“ – atviravo Artur.

„Kiekvienos varžybos yra skirtingos: trasa, kliūtys – niekada nežinai ko galima laukti. Vienur svarbu bėgimas, kitur gali tiesiog eiti, bet, jeigu rankos silpnos – tavo šansai laimėti stipriai sumažėja.“ – pasakojo sportininkas.

Artur jau turi visas reikiamas kvalifikacijas artėjančiuose tarptautiniuose čempionatuose. Visgi, norint dalyvauti Rusijoje vykstančiame Pasaulio čempionate, jis Lietuvoje vykstančiame „Alfa Run“ bėgime turės papulti bent jau į geriausiųjų dešimtuką.

Paklaustas, kuo jis yra pranašesnis už kitus sportininkus, Artur iškart atšovė: „Prisitaikyti prie nestandartinių orų sąlygų (šlapia, pelkės, žiema, šaltis) man – vienas malonumas. „Atšaldytas“ protas man padeda išlaikyti ištvermę. Kaip sakant – kuo blogiau – tuo geriau!“ – šypsojosi Artur Pulsa.

Šiais metais Pasaulio ekstremalaus bėgimo čempionatas vyks rugsėjo 17-20 d. Rusijoje, Sočyje, Rosa Khutor Ski Resort. Čia dalyvių lauks 100m, 3km ir 12+km trasos.

Pasaulio ekstremalaus bėgimo čempionato reikalavimai:

  • Būti OCR Lithuania asociacijos nariu (metinis nario mokestis 10 eurų);
  • Turėti kvalifikaciją, suteiktą OCR Lithuania asociacijos arba kvalifikaciją, suteiktą Europos OCR federacijos;
  • Gauti OCR Lithuania asociacijos pritarimą dalyvauti Pasaulio čempionate;
  • Turėti medicinos pažymą, galiojančią Pasaulio čempionato metu.

Norintys kvalifikuotis, tą galės padaryti šiais metais Lietuvoje vyksiančiose varžybose ir Europos čempionate:

„Alfa run“, kurios vyks gegužės 30 d. šeštadienį Pamarziuose, Lietuvoje (elito bėgimas); Daugiau informacijos čia. 

„Bebro kelias“, kurios vyks rugpjūčio 1 d. šeštadienį Pamusėje Širvintų rajone Lietuvoje (bėgimas su laiko fiksavimu); Daugiau informacijos čia. 

Visi norintys prisijungti prie OCR Lithuania asociacijos, užsukite čia. 

Skaityti toliau

Naujienos

Kas turi apmokėti pasimatymo sąskaitą? Atsako vyrai ir moterys.

Avatar

Paskelbta

Tai vienas iš opiausių klausimų, kuris skirtingai aptariamas vyrų ir moterų tarpe. Vieningo atsakymo nėra. Tačiau šie atsakymai padės suvokti kaip jaučiasi ir ką galvoja pasimatymų dalyviai. Atsakymais dalinasi lietuviai.

VYRŲ NUOMONĖS:

“Mano nuomone vyras turėtų apmokėti sąskaitą, jeigu viskas proto ribose (jei ji užsisakys 5kg kepsnį, o aš tik duonos su sūriu, tai vadinasi ji cia atėjo ieškot nemokamos vakarienės, o ne naujų santykių). Man šitas nusistovėjimas kažkaip nuo mažų dienų stovi, kad vyras moka per pirmą pasimatymą. Man tai dalis etiketo, džentelmeniškumo. Žinoma, dabar laikai pasikeite ir daug moterų nori parodyti, kad jos yra visiškai nepriklausomos nuo vyrų, ir as tai puikiai suprantu. Tad jeigu pasimatymo metu ji pasako, kad ji nuoširdžiai nori susimokėti už save, as tikrai nesiginčysiu. O bendra vyrų pozicija, manau, bus tokia, kad tų pirmų pasimatymų ne tiek daug ir buna. Tai galima ir sumokėti už tą sąskaitą.” – Lukas, 25 m.

“Pagal mane vyras turi mokėti per pirmą pasimatymą. Tiesiog tokios “paniatkes”. – 22m. Karolis

“Apmokėti. Tiesiog pagarba moteriai.” – 30m. Tomas

“Visada sumoku aš. Mane taip tėvai auklėjo gal, kad man sąžinė neleidžia, kad už mane mokėtų ir už save. Tuo labiau jei mano iniciatyva susitinkam, tai manau, kad privalau sumokėti. Ir tokiu būdu net parodai savo romantišką nusiteikimą, tokį kaip gražų gęstą.” – 28m. Igoris
“Mano manymu teisingiausias budas yra: kai panele/ moteris nesitiki, kad už ją sumokės, bet ne tai kad ai pasakysiu iš mandagumo, o tikrai, vyras tuo tarpu sumoka. Bet vyro pozicija neturėtu būti tik piniginė. Na tarkime, jei turi būti lygus mainai: tai reiškia, jeigu vyras sumoka, ką pasiūlo moteris? Seksą? Jei visom moterim tas tinka ir pritinka, prašau. Pats visada siūlausi sumokėti. Nepamenu nei karto, kai siūlytųsi man sumokėti. Realiai nežinau, kodėl mokėdavau. Nenoriu pasirodyti skūpas? Aš toks neesu, bet na gal stereotipas tiesiog. Bandos jausmas. Na nori pasirodyt , mandras nori būti, kitaip sakant ego.” – 30m. Mantas
“Nebūtinai turi sumokėti vyras, bet jis turi egtis džentelmeniškai. Pavyzdžiui, jeigu nori laimėti moters dėmesį ir ji reikalauja apmokėti per pusę – nesiginčyju ir sutinku. Tačiau už panašią sumą, kurią ji sumokėjo – nuperku kažką gražaus. Pavyzdžiui gėlių, saldainių ir t.t. ” – 28m. Salvijus
“Kas turi mokėti už sąskaitą? Aišku vyras! Ar tai nuostolis? Žinot, visas gyvenimas su moterimi yra nuostolis. Tai kas ta vakarienė, menkniekis…” – 45m. Laurynas
“Sąskaitą turi apmokėti džentelmenas, taip mane mokė tėvas” – sako 20-ies metų Patrikas.
MOTERŲ NUOMONĖS:

“Turi kiekvienas mokėti už save, arba jeigu vienas moka tarkim už filmą, kitas moka už vakarienę. Turi būti lygybė.” – 25m. Kristina

“Nesureikšminu to mokėjimo, kažkaip natūraliai turi gautis. Jeigu mane siūlo pavaišinti, tai sutinku, tikrai nevaidinu, kad oj tikrai ne, nemokėsi už mane. Jeigu jam smagu mane pavaišint, tai kodėl ne, bet jeigu ne, susimoku pati ir yra buvę atvejų, kai dar sumokėjau už vaikiną. Tiesiog, kažkaip natūraliai gavosi, bet paskui jis kitą kartą sumokėjo už mane. Manau, kad vaikinai neturi mokėti už panas, ypač pirmo pasimatymo metu, visi esam suaugę, galim už save susimokėti.” – 22m. Skaistė

“Ta akimirka visame pasimatyme man yra pati nejaukiausia.” – 36 m. Agnė

“Man nesmagu, kai per pirmą už mane sumoka. Aš būčiau nieko prieš ir pati susimokėt. Bet lig šiol visada sumokėdavo vaikinas. Keista ta akimirka, kai atneša sąskaitą… Nežinai, kaip elgtis. Žiūrėti, kad Jis sumokėtų – tokia “veu” savijauta. Man atrodo kaip išmalda. Bet aš taip, leidžiu sumokėti. Nes per pirmą apsiriboju kava. Tai jei jis kviečia, jis ir moka. Jei būna antras, esu ir aš kelis kartus mokėjusi už abu”. – 34m. Ilona

“Jeigu atvirai, ta akimirka visame pasimatyme man yra pati nejaukiausia. Tad jeigu vyras ruošiasi sumokėti už sąskaitą, man tą nejaukumą padėtų sumažinti paprasčiausias pagarbos klausimas: “Norėčiau sumokėti už sąskaitą ar nieko prieš?” Ir tada jau pagal situaciją – atsakyčiau. Esu ir pati pasisiūliusi sumokėti, ir mokėję per pusę, esu ir aš pirkusi ir už mane yra pirkę. Visaip. Esminis dalykas, kai abu jaučiasi tuo metu. ” – 36 m. Agnė

“Manau, kad bent jau pirmo pasimatymo metu mergina privalo išsitraukti piniginę, bet vaikinas turi neleisti jai mokėti ir sąskaitą apmokėti pats. Turi pratintis, juk ateity reikės mokėti ne tik už maistą, bet ir butą, kurą, draudimą, o gal net brangesnį papuošalą. Nes moteris turi rūpintis šeimos grožiu, buitimi, ugdymu ir švietimu, planuoti laisvalaikį, pirkti gražius daiktus sau ir šeimos gerovei.” – 31 m. Sigita

Skaityti toliau

Naujienos

Sandra Gibraltarą pasiekė traukiniais iš Kauno: dramos beždžionių žemėje!

Avatar

Paskelbta

Pagrindinis šio eksperimento tikslas: sužinoti kaip toli Europoje galima nukeliauti traukiniais. Išvykau iš Kauno prieš savaitę ir jau pagaliau pasiekiau Gibraltarą! Žinoma, kelionės metu apsistodavau kai kuriuose miestuose apsižvalgyti. Antroje dalyje dalinausi įspūdžiais apie tai, kas vyksta Prancūzijos traukiniuose. 

Iš ten pajudėjau link Barselonos, Madrido ir pagaliau pasiekiau tolimiausią tašką traukiniais – miestą Algeciras. Gyvenimas ir kelionės krečia pokštus. Žinote ką? Atsitiko taip, kad paskutinėje stotelėje susitikau lietuvius ir su jais kartu kirtome Gibraltaro sieną. Tad šioje – trečioje kelionės pasakojimo dalyje noriu pasidalinti išskirtiniais kadrais, kaip mums viskas klostėsi.


[youtube v=”h2wdv7YZjao”]

Gibraltaro sieną kirtau su lietuviais

Į Gibraltarą galima patekti keliais būdais, tačiau šis – vienas iš patogiausių:

  • Traukiniu vykti iki Ispanijos miesto Algeciras – tai artimiausia traukinio stotelė. Ten sėsti į autobusą, kuris veža iki Gibraltaro muitinės sienos. Kelionė trunka apie 15-20 min. Autobusai važiuoja, kone, kas valandą. Gibraltaro sieną patartina iš Ispanijos į Jungtinę Karalystę kirsti pėsčiomis. Tai nieko nekainuoja, priešingai nei su savo transportu. Ir patį Gibraltarą tyrinėti pėsčiomis. Šis pasirinkimas – pats geriausiais norintiems įspūdingų potyrių.

Gibraltaro panorama. Sandros Galdikaitės nuotr.

Tą pasirinkau ir aš. Tik, vykau ne su autobusu, o su kemperiu, kurį vairavo lietuvis! Taip taip, perskaitėte teisingai! Kelionės yra žavingos tuo, kad jose ir nutinka didžiausi gyvenimo nuotykiai.  Man į kompaniją netikėtai prisijungė dar du tautiečiai – lietuviai. Kaip tai atsitiko?

Visą šią kelionę dalinuosi įspūdžiais viešai: tiek savo socialinių tinklų paskyrose, tiek spaudoje. Tad vienas iš buvusių kolegų, pamatęs, kad vykstu link Gibraltaro, parašė man žinutę:

  • Labas, esu tame krašte, jei nori – galiu parodyti įdomių gyvenimo ant ratų pavyzdžių.

Tai buvo pirmoji žinutė, po kurios jau tarėmės kaip vyksime kartu į Gibraltarą. Kolega Juozas – jau kelis mėnesius gyvena Ispanijoje, kemperyje ant ratų. O jis taip pat turi ir kaimyną – kitą lietuvį. Tad visi trys ryte susitikome Algeciras mieste ir išvažiavome link Jungtinės Karalystės įspūdingos žemės.

Prie Gibraltaro sutikti lietuviai: Juozas ir Rolandas. Sandros Galdikaitės nuotr.

Kova dėl įspūdingos jungties su Afrika vyksta jau kelis šimtus metų

Turbūt daugeliui, kaip ir man, kyla klausimas: kodėl tas mažas žemės gabalėlis priklauso ne Ispanijai, o Jungtinei Karalyste? Žinote, prisipažinsiu, kad perskaičiau, kone 30 skirtingų šaltinių tiek pačiame Gibraltare, tiek internete įvairiomis užsienio kalbomis – ir visi jų pasakoja vis skirtingas detales. 

Kaip ir visame pasaulyje – kiekvienas žemės lopinėlis, buvo atrastas žmonių. O kai žmonės atranda gerą išgyvenimą žadančią galimybę – prasideda varžytuvės: kas viska kontroliuos. Taip atsitiko ir su Gibraltaru. Tai, kone, viena iš palankiausių jungčių tarp Europos ir Afrikos žemynų. Šiame vandens uoste ir dabar tiesiog plaukte plaukia tiek legalūs, tiek nelegalūs kroviniai. 

Seniausi žmogaus gyvybės ženklai randami dar nuo neandartaliečių laikų. Į šią uolą buvo užsukę finikiečiai, romėnai, vandalai, gotai, tačiau nei vieni iš jų pastovios gyvenvietės neįkūrė. Tiesiog atvykdavo, apsistodavo ir išvykdavo.

Krovininiai laivai Gibraltare. Sandros Galdikaitės nuotr.

Tačiau viskas pasikeitė, kai 1160m. į Gibraltaro uolą atplaukė Šiaurės Afrikos klajokliai, kuriems visą paradą dirigavo karalius Abdulas Mamanas. Čia jis pasistatė pilį ir su savo žmonėmis įkūrė pastovią gyvenvietę. Beje, pilies pagrindinis bokštas yra išlikęs iki šiol ir turistai gali jį aplankyti.

Klajokliams nerūpestingas gyvenimas Gibraltare tęsėsi beveik 300 metų, kol ispanai susivokė apie įspūdingą jungtį su Afrikos žemynu. Ėmė ir jėga užgrobė visą teritoriją. 

Sakoma, kad kiekvienas blogas poelgis turi karmą. Taip atsitiko ir su ispanais. Kai jie užgrobė arabų klajoklių teritoriją ir jų  gyvenvietę pavertė ispaniška – į pusiasalį išsilaipino anglų-olandų ekspedicija. Pamačiusi šios žemės naudą – anglai, iš teritorijos, žingsnis po žingsnio išstūmė tiek olandus, tiek ispanus. Žinoma, pastarieji tam priešinosi visomis jėgomis. Tačiau argi kova gali vykti amžinai nesiimant jokių priemonių? Tikėtina, kad ispanai iš anglų, gavo tokį spaudimą, kad vistiek buvo pasirašyta sutartis, kuria įtvirtinta taika. Pripažinta: žemė atitenka Didžiajai Britanijai. 

Kai vaikščiojome po uolą – matėme ne vieną milžinišką patranką. Iki tol apsiskaitę nebuvome ir spėliojome, kokia buvo tikroji jų paskirtis. Pasirodo, kad II-ojo pasaulinio karo metu uola tapo tarsi karo tvirtove. Nes, kurgi, kitos Europos šalys vėl nebandys okupuoti šios nuostabios jungties su Afrikos žemynu. Dėl saugumo vietiniai gyventojai buvo evakuoti iš pusiasalio. 

Patranka Gilbraltare. Sandros Galdikaitės nuotr.

Jungtinė Karalystė atlaikė visus bombardavimus. Žinoma, tam pasitelkė puikiai apgalvotą logiką. Šalims, kurios palaikė Gibraltaro pusę – buvo suteikta Viduržiemio jūros prieiga ir krovinių tiekimo linija su Malta ir Š. Afrika. Taip pat buvo pastatytas oro uostas su įspūdingu pakilimo taku. O tie, kurie kėsinosi okupuoti Gibraltarą – buvo sulaukta daug šūvių iš milžiniškų patrankų ir priešininkai liko it musę kandę.

Po karo – buve Gibraltaro gyventojai galėjo vėl atgal sugrįžti į savo namus. 

Įdomus faktas. Kai 1954 m. UK karalienė Elžbieta II sugalvojo aplankyti savo karalystės žemę –  ispanai suskubo jai “į rankas” pateikti pretenzijas, kad visgi Gibraltaras turėtų būti jų žemė. Jungtinė Karalystė pasakė: “Gerai, apsvarstysime. Bet juk pirmiausiai turime pasiklausti Gibraltare gyvenančių žmonių – ko jie nori?”. Ispanai sutiko su šiuo pasiūlymu. Ir deja jo rezultatai parodė, kad visgi tuometiniai Gibraltaro gyventojai nori likti Didžiosios Britanijos piliečiais. 

Tolimesnis “tylusis konfilktas” tarp Ispanijos ir UK vyko kaip tarp principingos žmonos ir nepasiduodančio vyro. Ispanija uždarė absoliučią sieną su savo šalimi ir patekimas į ją iki 1982m. buvo galimas tik pėsčiomis. Taip pat Gibraltaras buvo kaltinamas dėl narkotikų gabenimo, tabako kontrabandos, pinigų plovimo ir mokesčių vengimo.

Ispanai nepsidavė ir vėl paprašė surengti referendumą (Gibraltaro gyventojų apklausą) ar tikrai jie nori gyventi ir būti priklausomi nuo UK. Deja ir antrasis bandymas ispanams buvo nesėkmingas. Gibraltaro gyventojai beveik vieningai pasisakė už tai, kad šis Ispanijos pasiūlymas būtų atmestas.

Tad nenustebkite, jeigu tiek iš ispanų, tiek iš Jungtinės Karalystės piliečių išgirsite skirtingas nuomones apie Gibraltarą. 

Nemokėkite už tai, ką galite padaryti patys

Uola yra milžiniška, virš  400 m aukščio, tad įkopti į ją ir takeliais aplankyti visus įdomiausius taškus yra ką veikti. Kai tik kirtome Gibraltaro pasienio muitinę tarp Ispanijos ir Jungtinės Karalystės – mūsų kelią pastojo daugybę gidų, kurie siūlė įvairias mokamas paslaugas. Tame tarpe: užsikėlimas keltuvu, pasivažinėjimas specialiu, tik tiems takeliams skirtu transportu ir t.t. Tačiau ties šiais pasiūlymais mes nepasimovėme ir maloniai atsisakę – nusprendėme įsijungti tiesiog navigaciją telefone ir kopti pėsčiomis. Tačiau čia irgi padarėme klaidą, nes ėjome takeliais, kuriuos rodė navigacija ir atvedė prie punkto, kuriame stovėjo kitas gidas ir vėl mūsų prašė praėjimo mokesčio. Žinoma, mes, matydami, kad nėra kitos išeitis – susimokėjome po 7 eur, gavę tikslų žemėlapį – nukulniavome takeliais. 

Buvome laimingi, kai prieš akis atsivėrė kvapą gniaužiančios panoramos, kai pasiekėme aukščiausius uolos taškus, kai pamatėme laukines beždžiones ir jos net užšoko mūsiškiams ant kupros. Visa tai buvo įspūdinga ir pirmą kartą per visas keliones pajautėme žodžiais nepaaiškinamą įspūdį.

Tačiau kai pamatėme kai ką, nusprendėme pasidalinti, kad pasimokytumėte iš mūsų klaidų. Žinoma, jeigu turite gerą fizinę formą. Jau beeidami žemyn – uolos šlaito šone pamatėme mažyčius laiptelius, kurie vedė iki pat apačios. Tai reiškia – veda ir nuo apačios iki pat viršaus. Tie laipteliai – visiškai nemokami. O lipant jais – atsiveria dar gražesni potyriai.

Vaizdas iš aukštai. Sandros Galdikaitės nuotr.

Tad jeigu pasitikite savo fizine forma, sąnariais ir ištverme – ieškokite šių laiptelių. Beje, jau jais lipant sutiksite tikruosius Gibraltaro sergėtojus – laukinius magotus, mielas makakų genties beždionėles. Jos tiesiog keliauja laipteliais į viršų ir žemyn, todėl gali ilsėtis ant pusiaukelėje. Jos mielos, tačiau jeigu žmogus jas erzina ir per daug lenda į jų privačią erdvę – gali ir supykti. Tad elkitės pagarbiai ir jos su jumis elgsis taip pat. 

Sandros Galdikaitės nuotr.

Taip pat ir su gamta: Gibraltaro uola yra draustinis, tad pagarba faunai ir florai – būtina. Nesvarbu kiek ten paliksite pinigų, tačiau jų kiekis pasidaro visiškai niekinis, kai prasideda sąlytis su gamta. Šios uolos unikalumas iki šiol yra išlikęs dėl vienintelės priežasties. Nepasiant visų karų ir nesutarimų – žmonės sutarė dėl vieno: užlipus ant Gibraltaro žemės – susitvarkyti po savęs yra šventas reikalas. Tą pamatysite tiek gatvėse, tiek bezdžionei prižiūrint kitą bezdžionėlę. 

Tiesioginė galimybė sekti kelionę valandos tikslumu 

Ir toliau su jumis dalinsiuosi straipsniais bei video vlogais apie savo kelionę traukiniais į Gibraltarą bei atgal. Už operatyvų video montažą dėkoju video guru – Kęstučiui Petkevičiui. Kuris iš karto kiekvieną dieną gauna mano nufilmuotus video ir juos operatyviai montuoja, kad tik kuo greičiau pasidalintume traukinių naujienomis su jumis! O jeigu norite bent akies krašteliu kartu keliauti su manimi – visus iš karto online keliamus karštuosius video galima sekti mano Instagram paskyros @sandragald  istorijose.

O apie savo keliones gyvai ant scenos pasakoju, ir akis į akį pasikalbėti yra galimybė Pasaulio kultūrų klube, 9 Vėjai Culture Club, Kauno r.

Skaityti toliau

Skaitomiausi

Copyright © 2020 vilnieciams.lt