MiestasMokslasNaujienosVerslas

VGTU statybų inžinerijos absolventė idėjų nuosavam verslui sėmėsi Suomijoje

0

Programos „Erasmus jauniesiems verslininkams“ dalyvė ir Vilniaus VGTU universiteto absolventė Julija Lobaškina 2019 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais įgijo naujos verslo patirties, keturis mėnesius stažuodamasi Suomijoje, nedidelio miestelio Savitaipale įmonėje „Savitaipaleen kantri Hostelli Oy“. Ji mums mielai papasakojo apie savo patirtis Suomijoje ir ateities planus.

Julija. vgtu.lt nuotr.

Papasakok apie save.

Esu Julija, kai kas jau dabar mane vadina „braškių mergaite“, bet tokia buvau ne visada… Turiu statybų inžinierės diplomą, po studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete kelerius metus dirbau statybų procesų inžiniere, paskui perėjau į gamybos sektorių. Ten dirbau vienoje didžiausių Lietuvos įmonių „KG Constructions“, gaminančių ir montuojančių stiklo ir aliuminio fasadų konstrukcijas. Vėliau perėjau į verslo konsultavimo sritį. Pagrindinė mano darbo funkcija buvo verslo procesų optimizavimas. Darbas visada man teikė didelį pasitenkinimą, tačiau susilaukus vaikelio požiūris į gyvenimą drastiškai pasikeitė. Norėjau daugiau laiko praleisti su sūnumi, bet kartu daryti ir tai, kas teikia džiaugsmą man ir aplinkiniams, todėl nusprendžiau kurti savo verslą žemės ūkyje. Taigi, kartu su mama pradėjome auginti braškes.

Kas ir kodėl paskatino dalyvauti programoje „Erasmus jauniesiems verslininkams“?

Kaip jau minėjau, mano išsilavinimas niekaip nesusijęs su žemės ūkiu, bet žemė visada traukė. Labai patikdavo leisti laiką lauke ir su mama besišnekučiuojant išravėti gėlyną. Dirbdama savo darbą supratau, kad patiriu daug streso ir nenešu žmonėms džiaugsmo, o taip norėjosi sukurti kažką, kad žmonės galėtų nusišypsoti ir pasidžiaugti, todėl ir nusprendžiau pradėti savo verslą. Kodėl būtent braškės? Dievinu braškes. Kažkada su tėvais teko pasodinti 2 000 daigų savo lauke ir jomis džiaugtis 4 metus! Braškių buvo nemažai, valgydavome mes jas, kaip sakoma, pilna burna. Visi artimieji taip pat buvo aprūpinti šiomis skaniomis uogomis. Ko nesuvalgydavome parduodavome savo bičiuliams, tačiau nelaikėme to savo verslu, labiau hobiu. Po ketverių metų užarusios lauką su mama pajutome tokią tuštumą, kad rodės, praradome dalelę savęs, todėl kartu su mama nusprendėme vėl sodinti braškes ir savo hobį paversti verslu. Taip džiuginti žmones – skaniomis braškėmis ir geromis emocijomis! Juolab turėjau puikią progą: neseniai buvau susilaukusi sūnaus ir žinojau, kad tokį darbą galėsiu puikiai suderinti su motinyste.

Pradėjusi savo verslą supratau, kad trūksta tam tikrų žinių, todėl suskatau ieškoti galimybių užpildyti spragas. Vieną dieną, ieškodama internete informacijos apie paramą verslui, radau šią programą – „Erasmus for Young Entrepreneurs“ – ir nė sekundės neabejojusi nusprendžiau dalyvauti atrankoje. Jau kitą dieną susisiekiau su Lietuvos darbdavių organizacija ir gavau visą reikiamą informaciją. Perėjau atranką ir pradėjau rengti dokumentus.

Ko išmokai verslo vizito metu Suomijoje?

Šis projektas dar kartą patvirtino, jog siekiant tikslo, kartais tenka išeiti iš komforto zonos. Neslėpsiu, buvo nedrąsu vykti į užsienį su vaiku, bet įveikiau visus sunkumus ir džiaugiuosi rezultatu. Pirmasis iššūkis buvo skristi vienai su mažu vaiku ir lagaminais. Sūnui dar nebuvo nė 1,5 metukų. Jis labai smalsus ir nenuorama, tai jau laukdama oro uoste ėmiau būkštauti, ar teisingai elgiuosi ir kaip aš su tuo susitvarkysiu… Bet susitvardžiau ir nusprendžiau, kad lengvų kelių nebūna, o ir vaikui bus gera patirtis pagyventi kitokioje aplinkoje. Sunkiausia buvo derinti vaiko priežiūrą ir darbą. Iš pradžių gelbėdavo vaikų kambarys, įrengtas verslininko darbo vietoje. Tai dirbdavau vaikų kambaryje, kol vaikas žaisdavo, o sudėtingesnes užduotis atlikdavau vaiko pietų arba naktinio miego metu. Vėliau į pagalbą pasikviečiau ir mamą, ji padėdavo pasirūpinti vaiku, kol dirbdavau.

Mane priėmusi įmonė „Savitaipaleen kantri Hostelli Oy“ dar turi ir dukterinę įmonę, tai daugiau dirbau su šiąja, nes jos veikla labiau susijusi su maisto pramone ir ūkininkais. Vertingiausia verslo vizito pamoka buvo ta, kad įgijau daug praktinių žinių ir turėjau galimybę mokytis iš tikrų savo srities specialistų. Išmokau, kaip kurti marketingo strategiją ir jos laikytis praktiškai, kaip vesti derybas su partneriais ir tiekėjais, kaip valdyti ir motyvuoti personalą. Svarbiausia – kaip tvarkyti finansus. Įmonės vadovė Päivi Eitomaa padėjo apskaičiuoti mano produkto savikainą, o tai ypač svarbu verslo pradžioje.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrei?

Didžiausias iššūkis buvo kartu su priimančia verslininke ir mano mentore Päivi Eitomaa, kuri taip pat yra ir įmonės „Savitaipaleen kantri Hostelli Oy“ direktorė, sukurti bendrą produktą. Iki to laiko neturėjau praktikos maisto pramonėje, tad antrinio produkto kūrimas man buvo didelis iššūkis, bet labai įdomus procesas. Kūrėme receptūrą kartu, mačiau, kaip vyksta produktas testuojamas laboratorijoje. Man tai buvo visiškai nauja patirtis, kuri, tikiu, ateityje labai pravers savame versle.

Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę aplankyti daug braškių ūkių Suomijoje, susipažinau su suomiškomis braškių auginimo technologijomis ir rinkos poreikiais. Taip pat labai vertinga patirtis buvo pamatyti, kaip braškės auginamos šiltnamiuose. Tikiuosi šia projekto metu įgyta patirtimi pasinaudoti ir savo versle.

Pagrindinis dalykas, kurio išmokau iš suomių – neskubėti. Darbus daryti užtikrintai, kokybiškai ir be skubos. Buvau įpratusi vienu metu griebtis bent kelių darbų, bet suomiai mane išmokė racionaliai susidėlioti prioritetus ir įvertinti, kada skubėjimas yra neišvengiamas, o kada galima ir reikia dirbti nuosekliai.

Su suomiais bendravome anglų kalba, nors anksčiau, studijų metu, teko lankytis Suomijoje pagal „Erasmus+“ mainų programą, todėl esu šiek tiek pramokusi suomių kalbos. Galiu pasigirti, kad reikalui prispyrus susišnekėčiau. Beje, braškės suomiškai vadinamos mansikka!

Kokia buvo kasdienybė įmonėje? Ar lengva buvo įsilieti į kolektyvą?

Įsilieti į kolektyvą buvo pakankamai lengva, suomiai priėmė labai draugiškai. Kelis mėnesius bendravę tapome gerais draugais, ryšiai nenutrūko iki šiol, turime bendrų ateities planų.

Įmonėje diena dienai buvo nelygu. Kartais dirbdavome biure, kartu spręsdavome kasdienius klausimus, kita vertus, dažnai tekdavo vykti į kitus miestus, lankytis ūkiuose, prekybos vietose: prekybos centruose, turgavietėse, mugėse.

Kolegos visada pagelbėdavo, jeigu kildavo kokių nors neaiškumų ar sunkumų. Dabar galėčiau pasakyti, kad tapome draugais. Mane labiausiai džiugino tai, kad darbo aplinkoje nesijaučia hierarchijos. Visi jaučiasi vienodai svarbūs, todėl ir su vadovais bendrauti buvo paprasta.

Gal pamatei skirtumų tarp šalies, kurioje stažavotės, ir Lietuvos?

Labai džiugino tai, kad projekto metu sutikti verslininkai labai noriai dalijosi patirtimi, technologijomis. Šito pasigendu Lietuvoje… Taip smagu, kai nesijaučia hierarchijos, kai visi darbuotojai jaučiasi vienodai svarbūs ir lygūs. Buvau su vaiku, tad iš pradžių būgštavau, kad verslininkus tai šokiruos, bet jie kaip tik šią aplinkybę priimdavo labai paprastai ir džiugiai. Taip pat mane labai džiugino tai, kad žmonės Suomijoje be galo rūpestingi. Buvau šiek tiek apsirgusi, tai mane priimanti verslininkė Päivi Eitomaa pasirūpino manimi kaip savo šeimos nariu. Nuvežė į polikliniką, padėjo nusipirkti reikiamų vaistų.

Kaip stažuotės metu įgytą patirtį ketini panaudoti kurdama savo verslą? 

Įgytas žinias ir praktiką nukreipsiu į verslo plėtrą, turiu aiškų, jau parengtą planą, kaip toliau vystysiu savo verslą ir kokį antrinį produktą kursiu.

Išmokau marketingo pagrindų. Įmonės vadovė Päivi Eitomaa yra labai patyrusi šioje srityje, ji padėjo kurti savo verslo tinklapį, kurį planuoju baigti iki sezono pradžios. Taip pat išmokau vertinti atgalinį ryšį su klientais, kaupti, sisteminti ir analizuoti klientų nuomones. Taip pat ji padėjo man suplanuoti visus vizitus su ūkininkais ir tarpininkais.

Bene vertingiausias įgytas įgūdis – mokėjimas vesti derybas. Teko kelis kartus su įmonės vadove dalyvauti susitikimuose su tiekėjais ir partneriais, kurių metu perpratau kelis labai svarbius aspektus, kurių reikia laikytis siekiant geriausio rezultato – tai stengtis išgirsti partnerių lūkesčius ir situaciją spręsti palankiai abiems pusėms – vadinamasis win-win sprendimas. Teoriškai man jis buvo žinomas, bet verslo santykiuose dar nebuvo tekę jo taikyti, todėl džiaugiuosi, kad turėjau galimybę išbandyti tai praktiškai.

Dabar šiek tiek geriau suprantu buhalterinės apskaitos svarbą, bet dėl Suomijos ir Lietuvos įstatymų skirtumų negaliu remtis visiškai tais pačiais principais. Akivaizdu, kad dar teks konsultuotis su Lietuvos specialistais. Kad ir kaip ten būtų, džiugu, kad supratau buhalterinės apskaitos pagrindus.

Kokie tavo ateities planai?

Pagrindinis artimos ateities planas yra verslo plėtra ir verslo santykių su projekto metu susipažintais verslininkais vystymas.

Kartu su priimančiu verslininku planuojame kurti bendrą produktą (kol kas nenorėčiau detalizuoti), ketiname jį platinti tiek Suomijoje, tiek Lietuvoje. Taip pat planuojame dalyvauti parodoje Lietuvoje ir pristatyti kartu sukurtą veganišką produktą.

Šį pavasarį ketiname užsodinti 2 hektarus braškių ir beveik hektarą šilauogių bei įrengti du šiltnamius, kad derliaus sulauktume anksčiau. Ateityje planuoju eksportuoti savo produkciją į Suomiją.

Ar tikiesi pasinaudoti Europos Sąjungos parama savo verslo plėtrai Lietuvoje?

Taip, dar prieš išvykdama į Suomiją rengiau projektą paramai gauti, o stažuotės metu sužinojau, kad gavau paramą kaip jaunoji ūkininkė. Tad su stažuotės įmonės kolektyvu net surengėme ta proga pikniką prie ežero. Smagu buvo, kad žmonės taip moka džiaugtis kito žmogaus sėkme. Gautoji parama labai nudžiugino, nes jau šiemet galėsiu įgyvendinti stažuotės metu parengtą investicinį planą.

Teksto autorė Viktorija Liauškaitė

vgtu.lt informacija ir nuotraukos

Tikra istorija: protingi mamos sprendimai išgelbėjo dukros gyvybę

Previous article

Iš oro uosto į Santaros klinikas atvežtas pacientas išleistas gydytis namo

Next article

You may also like

More in Miestas