Atvėsus orams ir įpusėjus rudeniui, vandentvarkos bendrovė „Vilniaus vandenys“ iki kito sezono uždarė sostinėje viešose erdvėse įrengtas geriamojo vandens gertuves, tačiau kitais metais jų tinklą tiek miesto žaliosiose zonose, tiek ir sostinės mokyklose planuoja plėsti.

Iki šių metų pabaigos viešų „Vilniaus vandenų“ gertuvių skaičius atvirose sostinės erdvėse išaugs nuo 9 iki 16-os, o kitais metais ketinama įrengti dar mažiausiai penkias gertuves. Mokyklose šiemet įrengtos 53 gertuvės, o per 2021 m. jų skaičius išaugs dvigubai ir iš viso gertuvėmis naudosis 115 Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių mokyklų.

„Vilniaus mieste planuojame gertuvių tinklą plėsti, kasmet gertuvių įrengiant papildomai kol jų skaičius pasieks bent pusšimtį. Naujų gertuvių vietos parenkamos pagal Vilniaus miesto savivaldybės rekomendaciją, atsižvelgiant į pėsčiųjų eismą bei jau įrengtą vandens tiekimo ir  nuotekų tvarkymo infrastruktūrą“, – sako Marius Švaikauskas, bendrovės „Vilniaus vandenys“ generalinis direktorius.

Šią vasarą „Vilniaus vandenys“ pristatė naujovę – gertuvėse buvo sumontuoti nuotolinio nuskaitymo skaitikliai. Jie leido mobiliajame telefone kiekvienam stebėti vandens suvartojimą bei indėlį į švaresnę aplinką, neperkant vandens plastikiniuose buteliuose.

Nuo vasaros sezono pradžios fiksuojamais duomenimis, vilniečiai ir miesto svečiai iš įvairiose miesto vietose įrengtų gertuvių jau išgėrė   beveik  2 milijonus stiklinių vandens. Tai reiškia, kad jie atsisakė 760 160 vienetų plastikinių vandens buteliukų. Taip pat jie beveik 63 tonomis sumažino į aplinką išmetamo anglies dvideginio kiekį, kuris susidaro plastikinių pakuočių gamybos proceso metu. Gaivindamiesi vandeniu, o ne limonadu ar kitais saldintais gėrimais, vilniečiai suvartojo beveik 35 tonomis mažiau cukraus. Galiausiai, nepirkdami vandens ir gerdami jį nemokamai sostinės gyventojai bei svečiai sutaupė beveik pusę milijono eurų.

„Nors lauko gertuvių sezoną baigiame, raginame gyventojus ir šaltuoju metų laiku tausoti aplinką ir vietoj plastikinio vandens buteliuko, kai tik įmanoma, rinktis daugkartines nešiojamas gertuves ir jas prisipildyti vandeniu iš čiaupo, kuris Vilniaus mieste yra ir skanus, ir kokybiškas“, – sako M. Švaikauskas.

„Vilniaus vandenys“ yra didžiausia Lietuvoje vandentvarkos bendrovė, tiekianti geriamąjį vandenį ir tvarkanti nuotekas daugiau nei 263 tūkst. klientų. Per parą bendrovė patiekia apie 93 tūkst. kub. metrų vandens ir surenka bei išvalo daugiau nei 111 tūkst. kub. metrų nuotekų.

Galerija „The Rooster Gallery“ ir menininkas Tomas Daukša pristato naują „Kuriu Vilnių“ projektą – Naujamiestyje, Algirdo g. skvere šalia „Oslo namų“ apsigyveno du sniego žmonės. Tai skulptūrinė grupė „Nauja karta“ – menininko keletą metų vykdomo projekto dalis. Sniego žmonių figūrėlės jau gerai pažįstamos ne tik galerijų lankytojams Lietuvoje, bet ir tarptautinėje meno scenoje. Programą „Kuriu Vilnių“ inicijavo ir remia Vilniaus savivaldybė. Su visais programos darbais susipažinti galima www.vilnius.lt/kuriu-vilniu 

„Nepaisant žaismingos, atraktyvios formos, šis projektas yra rimtas meninis tyrimas, – pasakoja T. Daukša. – Jame apsvarstoma skirtis tarp tikėjimo ir žinojimo. Mane domina momentas, kada tai, kuo tikima, tampa neabejotina. Tokio virsmo pavyzdys galėtų būti populiariose televizijos laidose ir dokumentiniuose filmuose apie mistinius, paranormalius reiškinius, įskaitant ir tuos pačius sniego žmones, pateikiami su jais susidūrusių žmonių liudijimai. Tačiau galiausiai ši priešprieša tarp tikro ir netikro praranda aktualumą ir svarbiausiu tampa pats objektas bei jo kuriamas pasakojimas.”

Menininkas siūlo dvi figūrėlių atsiradimo versijas: pagal pirmąją, statulėlės buvo rastos asmens, tikinčio, kad jas padarė ir paliko sniego žmogus. Jis pradėjo mainyti figūrėles į maistą ir taip sukaupė nemažą įvairių dydžių ir spalvų sniego žmonių kolekciją; antroji skulptūrėlių kilmės versija teigia, kad menininkas pats kuria objektus, bet sako gavęs juos iš asmens, tvirtinančio jog jie buvo padovanoti sniego žmogaus. Menininkas prisistato kartu ir kaip šių artefaktų autorius, ir kaip tarpininkas tarp žiūrovo ir skulptūrėles sukūrusios paslaptingos būtybės.

Skulptūrose kuriamos įvairios situacijos iš sniego žmonių kasdienybės, atskleidžiančios vis daugiau duomenų apie jų kasdienius užsiėmimus, apeigas, šeimyninius ryšius, bendruomeninę hierarchiją, tarpusavio komunikaciją ir kt. gyvenimo detales. Iš užuominų ir fragmentų susikurti savas istorijas apie paslaptingųjų sniego žmonių gyvenimą skatinami ir žiūrovai.

Sniego žmonių projektas tapo vienu iš T. Daukšos meno doktorantūros tyrimo objektų. 2019 m. baigęs doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, menininkas tapo vienu jauniausių meno daktaro laipsnį įgijusiųjų Lietuvoje. Pradėjęs savo kūrybinę veiklą nuo tapybos, paskutiniaisiais metais menininkas kuria skulptūrinius objektus ir vykdo konceptualius tyrimus. Naujamiesčio skulptūros – pirmasis menininko darbas viešojoje erdvėje.

Menininką atstovaujanti galerija „The Rooster Gallery“ dirba su jaunaisiais menininkais, tarp kurių – ir tik kylantys kūrėjai, ir jau šiuolaikinio meno lauke įsitvirtinę jaunosios kartos menininkai. Pradėjusi veiklą daugiau kaip prieš dešimtmetį, galerija pirmiausia atstovavo išskirtinai tapytojus, tačiau plečiantis veiklai, jos menininkų kolektyvą papildo ir kitų meno formų kūrėjai.

Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ rengiasi visuomenei pristatyti Vilniaus senųjų kapinių komplekso, vadinamo Antakalnio kapinėmis, teritorijos tvarkymo idėją. Architektai vykdo Vilniaus miesto savivaldybės užduotį išplėsti vadinamąjį Menininkų kalnelį.

Svarbiausių epochos lūžių ir kultūros metraščiu vadinamos XVII–XVIII a. susiformavusios Antakalnio kapinės – vienintelės Vilniuje, kuriose nuo seno laidoti įvairių konfesijų mirusieji: pravoslavai, katalikai, mahometonai, pokario metais ir žydai, įvairiais laikotarpiais laidoti kariai. Šiaurinėje kapinių dalyje, vadinamoje Našlaičių kapinėmis, žmonės buvo laidojami be jokių įrašų bažnytinėse knygose, mirę kalėjimuose, ligoninėse, prieglaudose. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai patvirtino istorinių tyrimų teiginį, kad laidojama buvo netvarkingai, be sistemos, o paskutiniai laidojimai čia vyko XX a. pirmoje pusėje. Vėliau teritorija buvo nenaudojama, dauguma palaidojimą liudijančių antžeminių pėdsakų sunyko. Vadovaujantis atliktų tyrimų duomenimis, galima teigti, kad sovietmečiu vykdytų represijų aukos buvo laidojamos rytinėje Našlaičių kapinių dalyje (kitoje kalnagūbrio pusėje), kur buvo rasti ir Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios čia pradėtas kurti ir Menininkų kalnelis, kuriame laidojami žymiausi Lietuvos kultūros veikėjai: aktoriai, dailininkai, mokslininkai, rašytojai. Per pusšimtį metų jis jau keliskart buvo praplėstas, tačiau savivaldybės specialistų skaičiavimu, netrukus vietų laidojimams pritrūks.

„Garbius šalies kūrėjus po mirties draugėn priglaudžiantis panteonas, manau, yra tęstina tradicija, – sakė Vilniaus miesto vicemeras Vytautas Mitalas. – Svarbiausia, kad galime tai daryti nežalodami gamtos, kurdami susikaupimui tinkamą aplinką.“

Užduotį įvertinti Menininkų kalnelio tąsos galimybes gavę savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ architektai (projekto vadovas Vincas Brezgys, architektė Eglė Biretienė), atsižvelgę į 1994 m. bendrovės „Paminklų restauravimo institutas“ parengtą projektą, kuriame buvo pateikti perspektyviniai Antakalnio kapinių tvarkymo pasiūlymai, šiam tikslui pasirinko šiaurinę sklypo dalį.

Išanalizavus esamą būklę bei įvertinus visuomenės pasiūlymus, teiktus pirminėms projekto idėjoms, po žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir reljefo vertinimo, buvo pasirinktos dvi optimalios laidojimui tinkančios teritorijos. Planuojami nauji palaidojimai numatomi tik urnose, iki 1 metro gylio. Pastarąjį apribojimą lėmė archeologiniai tyrimai, kurie atskleidė, kad šioje teritorijoje būta XIX–XX a. pirmos pusės palaidojimų, kurių matomų pėdsakų šiuo metu beveik nelikę.

Projektiniuose pasiūlymuose, kurie netrukus bus pristatyti visuomenei, architektai esamo gruntinio privažiavimo vietoje siūlo įrengti pagrindinį priėjimo taką, kuris jungtųsi į bendrą kapinių takų sistemą. Pagrindinis įėjimas į kapines lieka toje pačioje vietoje (iš Karių Kapų g. pusės). Kadangi teritorijos išskirtinis bruožas – ryškus reljefas, teritorija projektuojama kiek galima labiau prisitaikant prie gamtinės aplinkos. Laidojimo vietos statesnėse įkalnėse, kur tektų įrenginėti atramines sienutes, neplanuojamos.

Laidojimams skirtas teritorijas siūloma padalinti mažesniais kvartalais, tarp kurių numatyti takeliai bei siauresni praėjimai tarp kapaviečių. Projekte siūloma naudoti kuo mažiau dirbtinių kietų dangų, taip išlaikant teritorijos natūralumą bei formuojant miško parko įvaizdį.

Projektuojamoje teritorijoje yra numatytos kelios vietos, kuriose esant poreikiui galėtų atsirasti kolumbariumai. Jie turėtų būti projektuojami atskiru projektu.

Pasirinkta plėtros kryptis pasirodė paranki ir dėl galimybės išsaugoti visus vertingus ir sveikus šios vietos medžius. Ateityje, ruošiant vietą palaidojimams, reikės išvalyti savaiminius menkaverčius želdinius, tačiau brandūs sveiki medžiai yra išsaugomi.

Prie pagrindinio patekimo į Antakalnio kapines iš Karių kapų gatvės architektai siūlo įrengti informacinį stendą, kuriame, be kapinių kvartalų schemos, galėtų atsirasti ir dažniausiai lankomų nusipelniusių Lietuvai žmonių kapaviečių schema.

Rengdami projektinius pasiūlymus, architektai konsultavosi su Lietuvos dailininkų sąjungos skulptorių sekcijos atstovais, kurių ne vienam yra tekę kurti antkapius Antakalnio kapinėms. Kaip tik po šių pasitarimų atsisakyta pradinės idėjos riboti paminklų aukštį ir tūrį.

Su Antakalnio kapinių dalies tvarkymo vizija miesto gyventojai galės susipažinti viešame pristatyme, kurio laikas bus paskelbtas artimiausiu metu.