Connect with us

Naujienos

Teisės pažeidimų žemėlapių portalas: pasitikrinkite, ar saugu jūsų gyvenamojoje teritorijoje

Avatar

Paskelbta

2020 12 03

Prieš metus Kauno „Arkos“ bendruomenė miesto centre pradėjo kurti grupinio gyvenimo namus – nedidelę šeimos tipo bendruomenę, kurioje namus randa intelekto negalią turintys suaugę žmonės, vadinami bičiuliais. „Arkos“ bendruomenės vadovas Gedas Malinauskas pasakoja, kad bičiuliai, gyvendami čia drauge su asistentais, gali atsiskleisti, realizuoti savo talentus, patenkinti poreikį priimti sprendimus, kuris dažnai ignoruojamas ne tik instituciniuose globos namuose, bet  net ir šeimose. 

Pašnekovas sako, kad jie čia išmoksta savarankiškumo, pradeda kurti savo ateitį, supranta, kad yra svarbi visuomenės dalis, kad jų darbas prisideda prie bendro gėrio kūrimo. Pasak G. Malinausko, bičiuliai taip pat perduoda visuomenei svarbią žinią: intelekto negalią turintys žmonės yra stiprūs savo vidumi, o jų nuoširdumas ir draugiškumas turi galią gydyti visų mūsų sielos žaizdas ir keisti ar net paneigti mitus. 

Kaip keičiasi žmonių su negalia kasdienybė, kai jie atkeliauja iš didelės institucijos į grupinio gyvenimo namus?
Mes gyvenimo namus kūrėme norėdami atsiliepti į poreikį, kurį jautėme iš bičiulių – žmonių su negalia, su kuriais dirbame. Prieš kuriant gyvenimo namus, mūsų bendruomenėje lankėsi viena bičiulė, tačiau susiklostė situacija, kad jai ėmė grėsti apgyvendinimas didelėje institucijoje. Tada ir kilo idėja kurti gyvenimo namus – jai ir visiems kitiems, kurie to stokos. 

Juk kiekvienas žmogus nori gyventi šeimai artimoje aplinkoje. Mes darbuotojus vadiname asistentais, o santykiai yra itin draugiški. Kadangi nuomojamės namą gyvenamųjų namų kvartale, tai žmonės su intelekto negalia čia gyvena kaip kiekvienas iš mūsų. Juk yra skirtumas, ar tu gyveni izoliuotai, ar taip, kaip visi. Kasdienybėje mūsų bičiuliai taip ir pasako: „Čia darbas, o ten – namai.“ 

Vieni mūsų skubame susipažinti su kaimynais, kiti žiūrime įtariai, ieškome priekabių…
Pradėję kurti tiek gyvenimo namus, tiek socialines dirbtuves, nuo pat pradžių bendraujame su kaimynais: supažindiname su bičiuliais, pristatome save. Pamatę, kad tie bičiuliai yra dvasiškai turtingesni už mus, jie, nors iš pradžių į naujuosius kaimynus žiūrėjo su nepasitikėjimu, lyg ir su baime, pakeičia savo nuomonę.

Daugybę kasdieninių dalykų lengviau išspręsti, kai yra maža bendruomenė. Visų pirma, reikia sukurti draugiškus, pagarbius santykius su bičiuliu, būti lygus su lygiu. Ir tik paskui laikytis visų reikalavimų: tvarkos, režimo, taisyklių pandemijos metu. 

Sakote, kad iš pradžių kaimynai į bičiulius žiūrėjo nepasitikėdami. Kaip kūrėte santykį su kaimynais ir kokia šiandien yra bičiulių kaimynystė?
Dirbtuvės įsikūrusios rajone, kuriame yra ir daugiabučių, ir individualių namų. Labai džiaugiamės, kad įsikūrėme name, kuriame anksčiau gyveno gana įžymūs žmonės: garsi gydytoja ir jos sesuo  agronomė, profesorė. Mes įsikūrėme antrame aukšte, o šeimininkės liko pirmame ir gyveno čia iki pat savo mirties. Visą laiką šiltai draugavome, iki šiol lankome jų kapelius, pasimeldžiame už jas.

Porą metų rengėme Kaimynų dieną – kvietėme kaimynus ateiti susipažinti, paruošdavome jiems vaišių. Mums patiems buvo džiugus atradimas, kad susirinko daugybė kaimynų. Pažintis, pasimatymas, pokalbiai naudingi mums visiems. 

Su kokiomis istorijomis ir patirtimis bičiuliai ateina į gyvenimo namus?
Mūsų bičiulių atėjimo į gyvenimo namus istorijos yra labai įvairios: vienų atsisakė globėjai, kitų artimieji mirė. Tokiais atvejais, jei ne mes, jie būtų patekę į didelę instituciją. Taip pat yra keletas bičiulių, kurie turi šeimas, bet labai norėjo pradėti savarankišką gyvenimą. Dauguma tėvų net ir su suaugusiais negalią turinčiais savo vaikais elgiasi ne kaip su suaugusiais. Tas nuolatinis buvimas vaiko pozicijoje neleidžia veikti, kurti savo ateities. 

Turime keletą bičiulių, kurie, nors ir turi artimų giminaičių, atėjo gyventi į mūsų gyvenimo namus. Jiems tai yra kaip tramplinas į dar savarankiškesnį gyvenimą: galbūt ateityje jie įsidarbins ar pasinaudos dabar veikiančia apsaugoto būsto paslauga, kur teikiama tik minimali pagalba. 

Net jeigu žmogus gyvena dideliuose institucinės globos namuose, labai svarbu jo paklausti, ar jis nori apsigyventi šeimai artimesnėje aplinkoje ir gyventi bendruomenėje, ar labiau savarankiškai – apsaugotame būste… 
Žmogus turi turėti teisę rinktis, nes vieni mūsų esame labiau bendruomeniški, kiti geriausiai jaučiamės būdami vieni ar kuo mažesnėje grupelėje. Žmogui reikia leisti bandyti, o ne priimti sprendimą už jį.

Atsakyti į klausimą, ar tikrai nori kažką keisti, ar esi pasiruošęs pokyčiams, turbūt nėra lengva. Ypač jei daug metų niekas neklausė tavo nuomonės. Galbūt yra būdų, kaip padėti žmogui priimti sprendimą?
Mes stengiamės išsiaiškinti net pačių silpniausių savo bičiulių valią. Istoriškai įprasta žmones su negalia laikyti vargšais, už juos ne tik spręsti, bet ir padaryti. Mėginame bendruomenę kurti kartu – įtraukti bičiulius į kai kurių sprendimų priėmimą. Pavyzdžiui, „Arkos“ bendruomenės svarbiausi klausimai, tokie kaip gyvenimo namų kūrimas, buvo aptarti bendrai, surengus su tuo susijusių žmonių suvažiavimą. Prieš įkurdami socialines dirbtuves taip pat klausėme, ar jie pritaria, ką apie tai galvoja. Išsiaiškinti bičiulių nuomonę ne visuomet paprasta: yra ir aktyvių bičiulių, bet šalia jų yra ir tokių, kurie mažai ar neaiškiai kalba. Stengiamės įtraukti visus: kad kiekvienas galėtų balsuoti. Visiems svarbu turėti galimybę išsakyti savo nuomonę.

Nuo šiemet teikiame paslaugą – pagalbą priimant sprendimus. Ir iš tiesų matome šioje srityje didelį proveržį, teigiamus pokyčius pastebime ir tų žmonių kasdienybėje, kuriems reikia daugiausiai pagalbos. Tikrai dažnai pasitaiko, kad informaciją reikia paversti į simbolių kalbą ar lengvai skaitomą kalbą, kad bičiuliui būtų suprantama. O ir kiek kantrybės reikia – keletą klausimų gali svarstyti kone valandą. 

Labai svarbu laukti, neskubėti, paaiškinti tiek kartų, kiek reikia. Mes visi turime mokytis kantrybės. Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip žmonės su negalia gyvena didelėse institucijose: juk ten darbuotojai negali vienam žmogui skirti valandos bandant išsiaiškinti jo nuomonę.

Mūsų bičiulių atėjimas į gyvenimo namus yra visai kitoks. Viena mūsų bičiulė yra gyvenusi ir šeimoje, ir institucijoje, ir laikinojoje globoje, ir dabar pas mus gyvenimo namuose. Kai jos kažko paklausi, ji nežino, ką pasakyti ir teirauja, kokia tavo nuomonė šiuo klausimu. Kodėl? Nes žmogaus keturiasdešimt metų niekas neklausė, ko jis nori, ką galvoja vienu ar kitu klausimu, – viskas buvo arba padaryta, arba nuspręsta.

Ar jūs „dirbate“ ir su bičiulių artimaisiais ir kokie iššūkiai laukia čia? Juk dalis artimųjų taip pat yra linkę verčiau nuspręsti už negalią turintį žmogų nei klausti jo nuomonės.
Su artimaisiais susitinkame ir kalbamės įvairiais būdais, nes kiekvieno bičiulio atvejis yra labai skirtingas. Ypač kalbant apie bičiulius, kuriems reikia daugiausiai pagalbos: pritaikyti informaciją, naudoti simbolių kalbą ar kitą metodiką. Mums svarbu, kad tas pats būtų taikoma ir namuose. Kai yra bendradarbiavimas, tęstinumas, augimo procesas, teigiami pokyčiai pasiekiami daug greičiau. 

Kas tris mėnesius susitinkame su artimaisiais pasidalinti patirtimi, kaip sekasi, kokių įžvalgų viena ar kita pusė turi. Mūsų visų tikslas – kad bičiulis taptų kuo savarankiškesnis, kad kuo mažiau pagalbos jam reikėtų. 

Tas momentas, kuomet pamatai realius bičiulio pokyčius, tarsi „išsiskleidimą“, turbūt labiausiai motyvuoja dirbti toliau, nenuleisti rankų…
Žinoma, šis procesas yra nepaprastai ilgas. Teigiami pokyčiai gali pasimatyti tik po 3 ar net 4 metų, o kartais ir dar vėliau. Bet nesitikime ir nereikalaujame greitų rezultatų, apsišarvuojame kantrybe ir į priekį judame mažais žingsneliais. Taip pat svarbu, kad tai netaptų tik užimtumu be jokios perspektyvos judėti į priekį, keistis.

Kaip bičiuliai jaučiasi, kai gali eiti į socialines dirbtuves, kas labai panašu į ėjimą į mums visiems įprastą darbą?
Bičiuliai, kuriems reikia mažiau pagalbos, puikiai dirba socialinėse dirbtuvėse, o tie, kuriems pagalbos reikia daugiau, leidžia laiką dienos centre. Dažnai girdime sakant, kad vieni žmonės turi labai sunkią negalią, o kiti – lengvesnę. Mes taip neskirstome, o sakome, kad vieniems reikia daugiau pagalbos dirbant, kitiems – mažiau. 
Socialinės dirbtuvės yra tarsi tramplinas judėti į atvirą darbo rinką. Mūsų įkurtose socialinėse dirbtuvėse dalis bičiulių gamina įvairius keramikos dirbinius, kuriuos vėliau parduodame, kiti važiuoja tvarkyti aplinką, pjauti žolę. Jiems tas išėjimas padeda pajusti savo vertę, patvirtinti, kad jo darbas yra reikalingas bendruomenei. Ir mes nežinome, kiek metų – dvejų, trejų ar dešimties – prireiks, kol žmogus bus pasiruošęs išeiti į atvirą darbo rinką. 

Tačiau yra ir kita pusė – įmonės. Kiek jos pasiruošusios priimti šiuos žmones. Mes, „Arkos“ bendruomenė, visuomet sakome, kad nereikia suvienodinti visų žmonių ir iš visų reikalauti to paties. Pavyzdžiui, gamykloje nustatyta, kad geras darbuotojas per tam tikrą laiką turi pagaminti tam tikrą skaičių detalių. O mes sakome, kad svarbiausia kiekvieno unikalios vidinės savybės. Manau, tai ir yra žmonių su negalia žinia visuomenei – verta atsižvelgti į kiekvieno žmogaus unikalumą ir individualumą.

Galbūt pasidalintumėte konkrečiais pavyzdžiais, kaip bičiuliams pavyksta įsilieti į dirbančių žmonių bendruomenę, į kolektyvą?
Galiu paminėti Belgijoje veikiančios „Arkos“ bendruomenės pavyzdį, kuomet mėsinėje buvo įdarbintas žmogus su intelekto negalia. Jis pats labai norėjo šio darbo, nes jo ir tėvai, ir seneliai buvo mėsininkai. O jo darbas buvo pačios geriausios mėsos gabalą nunešti iš vieno cecho į kitą. Kai jis gavo Metų darbuotojo apdovanojimą, arkiečiai nuvažiavo į įmonę padėkoti, bet taip pat ir pasakyti, kad nėra būtina apdovanoti žmogaus dėl to, kad jis yra kitoks. 

Įmonės vadovas net įsižeidė. Jis sako, kad apdovanojimą skyrė ne už perneštos mėsos kiekį, o už tai, kas pasikeitė kolektyve jam atsiradus. Darbas yra sunkus, vyriškas, aplinka tokia smurtinė, tad žmonės dažniausiai dirba tik dėl to, kad neranda geresnio darbo. Ir staiga atsiranda žmogus, kuriam tai yra svajonių darbas, kuris į jį eina su džiaugsmu. Prie to žmogaus lyg ir negražu keiktis. Dalis žmonių su intelekto negalia yra nepaprastai nuoširdūs, šilti, lengvai bendraujantys. Tai jis klausinėdavo apie šeimas, vaikus, gimtadienius, įsiminė gimimo s, pasveikindavo bendradarbius. Direktorius pastebėjo, kad be ypatingų pastangų atmosfera įmonėje pasikeitė į gera. 

Mes irgi, kai dirbame su įmonėmis, norime, kad jos ne tik nupirktų paslaugą, bet ir pabendrautų – ateitų į edukaciją mūsų dirbtuvėse, visi kartu papietautume. Labai svarbu kurti žmogišką ryšį. 

Susitinkate su užsakovais?
Yra viena įmonė, kuri mums ne kartą davė užsakymų. Šalia to – pasikvietė susipažinti. Su bičiuliais nuvažiavome į jų biurą, kur sugužėjo ir darbuotojai. Geriant arbatą pradėjau kalbėti apie bičiulių pomėgius. Tada vienas bičiulis atsisuko į šalia sėdintį darbuotoją ir pasiteiravo, koks jo hobis. Taip nuvilnijo grandinė šiltų pokalbių. Paskui direktorius papasakojo, kad jie apie tokius asmeninius dalykus su darbuotojais nesikalba, bet prisipažino, kad visiems labai patiko. „Arkoje“ laikomės požiūrio, kad svarbu ne tik darbo rezultatus, bet ir žmonių tarpusavio santykiai. 

Šiemet svajojome, kad keli bičiuliai pradėtų bent dalinai pradėti darbuotis kavinėje ir aptarnautų lankytojus, bet dėl visiems suprantamų priežasčių nepavyks to pasiekti Ateityje tai įgyvendinsime. Galbūt pirmomis dienomis jiems nepavyks atnešti kavos neišliejus, gal kils ir kitų nesklandumų, bet tikime, kad jie mokės šypsotis net ištikus nesėkmei ir savo nuoširdumu papirks lankytojus.

Dirbantys su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią, dažnai užsimena, kad tai mes, sveikieji, turime ko iš jų pasimokyti. Kokia jūsų patirtis?
Mano manymu, mes bičiuliams esame savarankiškumo, darbinių įgūdžių mokytojai, o jie yra mūsų širdžių gydytojai. Kartais gydymo procesas vyksta labai skausmingu būdu, t. y. kai mūsų šeimoje atsiranda žmogus su negalia ir turime sau atsakyti į klausimus, ar tai vertinti kaip nelaimę, ar kaip gyvenimo pamoką. Susidūrus su negalią turinčiu žmogumi pamatai jų kančios, su kuria jie gyvena, gylį ir tuomet atsiveria tavo paties žaizdos. Nereikia idealizuoti žmonių su negalia. Mes gyvenime laikomės įvairių taisyklių: žinome, kaip reikia elgtis darbe, ką galima sakyti ir ką geriau nutylėti, koks yra priimtas etiketas, o jie viską pateikia labai atvirai – tiek malonias emocijas, tiek pyktį. Ir tai neišvengiamai paliečia ir tave. Tačiau jeigu nuo to santykio nebėgi ir išbūni, prasideda gijimas – tu tampi nebe toks ribotas, atviresnis, nuoširdesnis. Šių dalykų neišmoksi jokiame universitete. 

Kaip keičiasi bičiuliai, kai pasijunta įvertinti?
Galiu vaizdžiai pasakyti, kaip pasijunta mūsų bičiuliai, kai yra įvertinami – taip, kaip jūs pasijustumėte gavusi aukščiausią apdovanojimą už savo kasdienę veiklą. Tuomet imtumėte galvoti, kad darote kur kas vertingesnį darbą, nei pati manote.

Tų pasiekimų yra tokių, kad gražu žiūrėti. Pamenu visai nekalbų, mažai bendraujantį, sudėtingo elgesio vyriškį. Prireikė daugybės metų, tačiau jis tarsi gimė iš naujo: dabar pradeda kalbėti grupėje, labai rūpintis kitais. 
Žmonės su intelekto negalia dažnai išgyvena tokią savotišką krizę: ar aš esu mylimas, ar aš esu reikalingas, ar kas nors su manimi nori kalbėtis ne tik apie mano poreikius.

Mes galime sakyti, kad šie žmonės ieško artumo dėl to, kad užaugo nemylimi, kad gyveno didelėse institucijose. Tačiau kažin ar tai tiesa, nes tą patį matau ir akyse tų, kurie pas mus ateina iš šeimų. Jiems rūpi tie patys klausimai: ar būsiu priimtas kaip žmogus, o ne tik paguostas, nes turiu negalią. Jie to moko, o gavę šiltą grįžtamąjį ryšį tiesiog pražysta.

Artėja gražiausios metų šventės. Kaip joms ruošiasi visa „Arkos“ bendruomenė, kaip nusiteikę bičiuliai? 
Bičiuliai susitelkia, mobilizuojasi kaip ir mes visi (šypteli). Atrodo, laikosi neblogai. Vieni dirba iš namų, kiti, apsistojusieji gyvenimo namuose, darbuojasi čia. Kaip vyksta nuotolinis darbas? Turime bendruomenės susitikimą, kuriame meldžiamės, kiekvienas pasipasakojame, kaip jaučiamės, kuo gyvename, o tuomet pabendraujame su kiekvienu atskirai. 

Buvo šioks toks iššūkis išmokti bendrauti nuotolinio ryšio priemonėmis, bet puikiai prisitaikėme. Socialinių dirbtuvių dalyviai gauna darbų į namus – atvežame kas savaitę, o vėliau pasiimame jau pagamintus gaminius. Turime užsakymų, įsipareigojimų įmonėms, todėl sąžiningai laikomės susitarimų. Jeigu reikia važiuoti tvarkyti aplinką, važiuojame po vieną, ne grupelėmis kaip įprastai. 

Pasiruošimas šventėms – bene sunkiausias klausimas šiemet. Užpernai bičiuliai pasiūlė labai įdomią temą Kalėdų šventei – gėles. Atrodytų, keista: kodėl ne eglutės žaisliukai? Namus puošė pačių įvairiausių formų gėlėmis. Buvo įprasta, kad šventes planuojame kartu su bičiuliais. Jie mėgsta labai paprastus dalykus: susiėjimą, karnavalą, muziką. Kai patys prisijungia prie planavimo, jaučiasi to dalimi.

Turbūt labai laukiate laiko, kai vėl galėsite būti drauge…
Tą patyrėme jau pavasarį – susitikome labai emocingai: glėbesčiavomės, plepėjome nesustodami. Stengiamės, kad bičiuliai ir dabar jaustų nenutrūkstamą ryšį. Dalis bičiulių gauna maisto į namus iš „Maisto banko“, senyvo amžiaus žmonėms pasiūlome pagalbą buityje. 

Esame bendruomenė, kuriai labai svarbu tikėjimas, malda, bažnyčia. To neapleidžiame ir šventiniu laikotarpiu. 

Skaityti toliau
Advertisement

Rajonas

Teisė naudotis šeimos kortelės privilegijomis suteikiama ir šeimynoms

Avatar

Paskelbta

Norint gauti Šeimos kortelę, šeimynos dalyvis (steigėjas) turi pateikti rašytinį prašymą Socialinių paslaugų priežiūros departamentui (SPPD). Jį galima siųsti paštu arba pateikti atvykus į SPPD (Vivulskio g. 13, 03115 Vilnius, Lietuva).
Prašymo forma yra patvirtinta Šeimos kortelės tvarkos apraše, o pridedamų dokumentų kopijos turi būti patvirtintos seniūno ar notaro. Pridėti reikia pareiškėjo tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją ir, jei reikia, tik tuos dokumentus apie asmens duomenis, kurių nėra valstybės ir žinybiniuose registruose arba informacinėse sistemose (pagal priežastį kodėl kortelė skiriama). Prašymo formą atsisiųsite čia.
Svarbu prašyme nurodyti šeimynos dalyvį (steigėją) ir visus nuolatinai globojamus vaikus. Visi vienoje šeimynoje nuolatinai globojami vaikai yra sumuojami. Šeimai išduodama viena nemokama kortelė – ja gali naudotis visi asmenys šeimoje, kurių vardai ir pavardės nurodyti ant kortelės. Tais atvejais, kai šeimos narių daugiau nei 6, išduodamas kortelės tęsinys – antra kortelė, kurioje nurodomas pareiškėjas ir pirmoje kortelėje nenurodyti šeimos nariai. Partnerių lojalumo sistemose šios dvi kortelės vertinamos kaip viena, turinti tą patį brūkšninį kodą. Ji naudojama tik tuo atveju, kai šeima nori pasinaudoti nuolaidomis, kurių suteikimui partneris prašo pateikti asmens tapatybę įrodantį dokumentą kiekvienam šeimos nariui.
Daugiau informacijos apie šeimynas rasite Vaikoteises.lt svetainėje.

Skaityti toliau

Miestas

Vilnius kviečia varžytis dėl geriausios patalpų įveiklinimo idėjos

Avatar

Paskelbta

 

Sostinės savivaldybės paskelbtas geriausių įveiklinimo idėjų konkursas jau padėjo surasti naujus šeimininkus trims Naugarduko, Bernardinų bei Vilniaus gatvėse esančioms savivaldybei priklausančioms patalpoms, kuriose laimėtojai įsikurs ir pasiūlys vilniečiams įvairių laiko praleidimo būdų. Dar 5 konkursai – jau pirmadienį

Įsikurs menų centrai, baltarusių traukos centras

Geriausia įveiklinimo idėja Bernardinų g. 6-12 išrinkta VšĮ Lewben Art Foundation pasiūlyta mintis patalpose įkurti meno centrą – čia jau artimiausiu metu bus siekiama sukurti šiuolaikišką, įvairioms visuomenės grupėms skirtą Lietuvos ir tarptautinio šiuolaikinio meno ir edukologijos centrą. Laimėtojas planuoja eksponuoti Lewben Art Foundation kolekcijos kūrinius, taip pat įrengti neformalią erdvę diskusijoms, edukacijai, parodoms.

Patalpos Naugarduko g. 20A-3 pavirs scenos menų centru: konkursą laimėjusi VšĮ „Darbininkai“ šią erdvę žada paversti alternatyvia scenos menų erdve, prieinama kuriančiam menininkui, kartu pasiūlant ne tik erdvę repeticijoms, bet ir pasirodymams, įvairiapusę pagalbą menininkams – nuo techninės komandos pagalbos – iki projektų komunikacijos strategijos rengimo.

Nuotr. Sauliaus Žiūros

VšĮ „I. Luckevičiaus baltarusių muziejus“ pasiūlė geriausią idėją patalpoms Vilniaus g. 20. Miesto centre įsikurs saugi erdvė nukentėjusiems nuo represijų ir į Lietuvą atvykusiems baltarusiams. Čia veiks ir integravimo programa baltarusiams, bus kuriamas kultūrinis traukos centras kaimyninės tautos atstovams, gyvenantiems visoje Lietuvoje. Vyks parodos, edukacinės programos, lietuvių kalbos paskaitos.

Nauji konkursai penkioms patalpoms įveiklinti

Kitą savaitę bus skelbiamas dar vienas panašus konkursas – jame galės varžytis dar daugiau idėjų, kaip geriausiai panaudoti dar 5 nekilnojamojo turto objektus (4 nauji ir 1 pakartotinis konkursas) Jogailos, Meistrų, Pylimo, Skroblų ir S. Stanevičiaus gatvėse.

Kaip ir anksčiau, šiuose konkursuose bus varžomasi ne dėl kainos, bet dėl geriausios patalpų įveiklinimo idėjos.

Nuo kovo 8 d. savivaldybė lauks paraiškų su pasiūlymais, kaip efektyviausiai paskatinti kurti socialinius verslus ar apjungti bendruomenes, kurti, tirti kino ar televizijos meną, rasti geriausias idėjas kultūrinės pakraipos meninei, pramoginei ir poilsio organizavimo, maitinimo ar administracinei veiklai vykdyti, arba teikti socialines paslaugas, ieškoti idėjų, kaip pritaikyti patalpas scenos menams ir kitai kultūrinei veiklai vaikams.

Socialinei veiklai

Pakartotinai skelbiamas konkursas patalpos, esančioms Jogailos g. 7. Joms dešimčiai metų ieškoma nuomininkų, kurie užsiimtų socialine veikla, telktų socialines iniciatyvas ir sudarytų galimybes vystytis socialiniams verslams, bendruomenėms, organizuotų renginius. Viena iš privalomų sąlygų gavus šias patalpas, jų pritaikymas asmenims, turintiems specialiųjų poreikių.

Skroblų gatvėje esančioms patalpoms, dešimčiai metų taip pat ieškomos geriausios įveiklinimo idėjos, kaip kuo efektyviau teikti pagalbą ir (arba) socialines paslaugas asmenims, dėl neįgalumo, amžiaus ar kitų socialinių problemų negalintiems pasirūpinti savo asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ar patiriantiems skurdą ir socialinę atskirtį, bei vykdyti kultūrinę, visuomeninę, organizacinę ir ūkinę veiklą.

Panašaus konkurso dėka, Vilniuje jau veikia tokia erdvė, kaip Senjorų avilys (Kubiliaus g. 2) – 2019 metais įkurta unikali užimtumo erdvė vyresnio amžiaus vilniečiams, kur jie gali mokytis kalbų, kompiuterinio raštingumo, verslumo, finansinio raštingumo, menų, skaitomos paskaitos. Taip pat – Vilniaus socialinis klubas (Vilnius social club) – nevyriausybinė organizacija, kuri siekia mažinti socialinę atskirtį ir stiprinti žmonių tarpusavio ryšius teikiant profesionalią socialinę – ugdomąją pagalbą vaikams ir jaunimui.

Nuomojamos patalpos: 443,85  kv. m su garažu, esančias pastate Jogailos g. 7, antrame aukšte. Daugiau informacijos apie šias patalpas teikia Nekilnojamojo turto skyriaus vyr. specialistė Jolanta Grotus, tel. 8 (5) 211 2182, el. paštas: jolanta.grotus@vilnius.lt.

Nuomojamos patalpos: 424,58 kv. m, esančias pastate Skroblų g. 27. Daugiau informacijos apie šias patalpas teikia Nekilnojamojo turto skyriaus vyr. specialistė Diana Petraškevičienė, tel. (8 5) 211 2251, el. paštas: diana.petraskeviciene@vilnius.lt.

Kultūrai ir kitoms veikloms

Patapos esančios Pylimo g. 21A taip pat ieško naujų šeimininkų – čia laukiamos idėjos, kaip šias patalpas geriausiai pritaikyti kultūrinės pakraipos meninei, pramoginei ir poilsio organizavimo, maitinimo ar administracinei veiklai vykdyti.

Ieškomos ir geriausios idėjos dabar jau beveik visiškai pritaikytoms patalpoms esančioms Meistrų g. 12C. Savivaldybė ieško nuomininkų, kurie dešimčiai metų užsiimtų kino, televizijos ir reklamos filmų gamyba, kino sektoriaus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikla, kino edukacija bei su ja susijusioms visuomeninėms, organizacinėms ir ūkinėms veikloms vykdyti.

Dešimčiai metų viešo konkurso būdu scenos menų ir kitai kultūrinei veiklai vaikams vykdyti bus nuomojamos patalpos ir S. Stanevičiaus g. 24. Šiose patalpose miestas nori matyti profesionaliųjų scenos menų renginius (spektaklius, pasirodymus, edukacines veiklas ir pan.), skirtus įvairaus amžiaus vaikams.

Pastarųjų dviejų patalpų nuomos konkursai yra didesnės neseniai priimtos Vilniaus miesto kultūros politikos strategijos dalis. Ja siekiama toliau nuo miesto centro esančias erdves, taip pat iki šiol nenaudotas erdves, įveiklinti ir pritaikyti profesionaliai kultūrinei, laisvalaikio veiklai. Vienas tokių sėkmingų įveiklinimo pavyzdžių – SODAS 2123 (Vitebsko g. 21 ir 23), pradėjęs savo veiklą 2020 metais. Ši naujai įkurta, toliau nuo miesto centro įsikūrusi erdvė pritaikyta kultūros kūrėjų ir tyrėjų veikloms, scenos menui, muzikai, įvairioms edukacinėms dirbtuvėms, renginiams.

Nuomojamos patalpos: 66,01 kv. m, adresu Pylimo g. 21A, Vilniuje. Daugiau informacijos apie šias patalpas teikia Nekilnojamojo turto skyriaus vyr. specialistė Aušra Kažukauskaitė, tel. (8 5) 211 2289, el. paštas: ausra.kazukauskaite@vilnius.lt.

Nuomojamos patalpos: 1622,60 kv. m pastatas – laboratorijas, Meistrų g. 12C, Vilniuje. Daugiau informacijos apie šias patalpas teikia Nekilnojamojo turto skyriaus vyr. specialistė Diana Petraškevičienė, tel. (8 5) 211 2251, el. paštas: diana.petraskeviciene@vilnius.lt.

Nuomojamos patalpos: 691,52 kv. m patalpas, pirmame ir antrame aukštuose ir rūsyje, adresu S. Stanevičiaus g. 24, Vilniuje. Daugiau informacijos apie šias patalpas teikia Nekilnojamojo turto skyriaus vyr. specialistė Aušra Kažukauskaitė, tel. 8 (5) 211 2289, el. paštas: ausra.kazukauskaite@vilnius.lt.

Visa detali informacija skelbiama Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainės www.vilnius.lt skiltyje „Parduodamas ir nuomojamas turtas“.

Skaityti toliau

Miestas

Sostinė 700-ąjį jubiliejų pasitiks su ambicingais kultūros ir meno projektais

Avatar

Paskelbta

 

Šiuolaikinis menas, opera, kinas: Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga visuomenei bus pristatyti septyni visiškai nauji šių ir kitų kultūros sričių kūriniai, renginiai ir festivaliai. Kultūros ir edukacijos projektai, įtrauksiantys vilniečius ir miesto svečius patirti daugiaamžio miesto dabartį, istoriją ir prisidėti prie ateities kūrimo, bus pradėti įgyvendinti dar šiais metais, o kulminaciją pasieks 2023-aisiais – Lietuvos sostinės jubiliejiniais metais. Tų metų sausio 25 d. sueis 700 metų, kai Vilnius buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose.

Bus įgyvendintos septynios idėjos

Ruoštis įspūdingo jubiliejaus sutikimui sostinė pradėjo jau šiemet. Septyni projektai, laimėję Vilniaus miesto savivaldybės ir “Go Vilnius” organizuotą idėjų konkursą, taps svarbia trejų metų laikotarpių apimančios renginių programos dalimi.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, MO muziejus, menų fabrikas “Loftas”, Lietuvos nacionalinis muziejus, galerija “Meno niša”, viešoji įstaiga “Meno genas” ir prodiuserinė kompanija “Ulvyds”: šių septynių organizacijų idėjos atrinktos įgyvendinimui siekiant įprasminti Vilniaus 700 metų jubiliejų. Artimiausiu metu organizacijos bus kviečiamos pasirašyti sutartis, ir po to kiekvienas iš septynių laimėjusių projektų bus plačiau pristatomas visuomenei.

Menų fabrikas “Loftas” su projektu „Kartą Vilniuje“ pakvies vilniečius tapti filmo apie savo miestą bendraautoriais. Galerija „Meno niša“ sostinės jubiliejaus proga pristatys Vilniaus performansų festivalį. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras dirbtinio intelekto pagalba rekonstruos pirmąją Vilniuje XVII a. atliktą operą.

Lietuvos nacionalinis muziejus su projektu „Paviljonas: Vilnius prieš 200 metų“ paliks muziejines erdves ir apie miesto istoriją papasakos kiekvienam suprantama kalba. „Meno genas“ tarptautinio garso kompozitorius pakvies sukurti konkrečioms Vilniaus viešosioms erdvėms skirtus muzikos kūrinius.

Nemažai kūrėjų dėmesio nusipelnė garsusis Ričardo Gavelio romanas “Vilniaus pokeris”. Kino režisierius Donatas Ulvydas ketina pagal šį romaną ne tik kurti filmą, bet inicijuoti ir naujus džiazo, tapybos, skulptūros įvykius. Tuo tarpu MO muziejus pristatys masinę instaliaciją, kviečiančią Vilnių pamatyti per “Vilniaus pokerio” prizmę.

„Esu tikras, kad Vilniaus jubiliejus taps įsimintina švente visiems miestiečiams ir miesto svečiams. Šios drąsios ir išradingos idėjos prisidės prie to, kad Vilnius, prisimindamas savo didingą praeitį, galėtų ne mažiau didžiuotis šiandienos pasiekimais“, – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Svarbi jubiliejaus programos dalis

Idėjų konkursas – viena iš svarbių Vilniaus jubiliejaus minėjimo dalių, skirtų kurti naujus kultūrinius projektus, prisiminti miesto praeitį ir dabartį, brėžti ateities vizijas, telkti bendruomenę ir stiprinti emocinį ryšį su miestu. Kurdami idėjas, kandidatai turėjo pasiūlyti, kaip originaliai praturtinti miesto kultūrinę aplinką drąsiais sprendimais bei paskatinti į Lietuvos sostinę pažvelgti dar nematytu kampu.

Nuo praėjusių metų spalio 15 d. iki šių metų sausio 20 d. vykusiame idėjų konkurse buvo pakviestos dalyvauti meno ir kultūros organizacijos – scenos menų, muzikos, vizualiųjų menų, dizaino, kino, istorijos, tarpdisciplininio meno, populiariosios kultūros bei gatvės meno sričių atstovai. Septynios geriausios idėjos buvo atrinktos iš 94 konkursui pateiktų paraiškų. Konkurso laimėtojams finansavimas idėjų įgyvendinimui skirtas trejiems metams – bendra suma siekia 1,4 mln. eurų.

„Sulaukėme beveik šimto skirtingų idėjų iš įvairių sostinėje veikiančių organizacijų. Kruopščiai komisijos atrinkti laimėtojai ir jų projektai atstovauja skirtingas kultūros bei meno sritis, pradedant scenos bei audiovizualinių menų ir baigiant kino, performanso projektais. Tikimės svaraus indėlio kuriant įsimenančią šventę mieste“, – sako Vilniaus miesto turizmo ir verslo plėtros agentūros „Go Vilnius“ vadovė Inga Romanovskienė.

Komisijai – nelengva užduotis

Konkursui pateiktas idėjas vertino komisija, sudaryta iš Vilniaus miesto savivaldybės atstovų bei skirtingoms meno sritims atstovaujančių ekspertų. Kviestinę ekspertų komisijos dalį sudarė Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė, muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos pirmininkė Živilė Diavara, „Vilniaus kino biuro“ direktorė Jūratė Pazikaitė, Lietuvos teatro kritikas Vaidas Jauniškis ir Lietuvos marketingo asociacijos direktorė Alvydė Palaimaitė.

Komisijos nariai vadovavosi keliais kriterijais – vertino projekto kokybę, auditorijos pasiekiamumą, reikšmę Vilniaus miesto jubiliejaus kontekstui, prieinamumą plačiajai visuomenei,  bendradarbiavimą bei tarptautiškumą. Visi minėti kriterijai nulėmė bendrą projekto konkursinį balą. Komisijos nariai nusišalino, kai buvo vertinamos paraiškos, galinčios su jais turėti tiesioginių ar netiesioginių sąsajų.

 

Skaityti toliau

Skaitomiausi

Copyright © 2020 vilnieciams.lt